Žvarbus vasario 23-osios dienos rytas. Dar viena devintokų kelionė ir šį kartą mūsų tikslas – daugeliui nematytas Lietuvos kraštas – Aukštaitija. Regionas, garsėjantis savo nuostabiomis aukštumomis, tarp kurių įsiterpę tūkstančiai didesnių ar mažesnių ežerų. Kraštovaizdis kaip diena ir naktis skiriasi nuo mums įprasto lygumų krašto. Viską aplankyti ir apžiūrėti, vargu ar užtektų mėnesio…
Kelionė pirmyn ir atgal išties prailgo, bet viską atpirko vaizdai ir buvimas kartu. Pagrindinis šios kelionės akcentas – apsilankymas Ignalinos AE. Čia mums buvo papasakota apie galingiausios pasaulyje tokio tipo elektrinės, veikusios iki 2009 metų uždarymo bei radioaktyvių atliekų saugojimo niuansus.
Po šilto priėmimo ir apsilankymo, už pusvalandžio mes jau „kopiame“ į 176 m virš Baltijos jūros iškilusį Ladakalnį, kuris statumu nelabai kuo nusileidžia ir Žemaitijos Šatrijai. Deja, bet nepavyko pakeliui aplankyti giliausio Lietuvos ežero – Tauragno, nes Aukštaičių aukštumos keliai – tarsi sušalęs ežero paviršius – vienas ledas. Bet jis ir nebuvo mūsų planuose J
Galiausiai viską užbaigėme lipdami į 36 metrų aukščio Mindūnų (Labanoro) apžvalgos bokštą. Nors ir simboliškai įsiamžinome prie plevėsuojančios trispalvės, bet šiaurys neleido ilgiau pasigrožėti Molėtų ežerynu bei jo apylinkėmis.
Aukštaitijos nacionalinis parkas – seniausias tokio tipo parkas Lietuvoje. Mes tik „atomo dalele“ palietėme vieną įspūdingiausių Lietuvos kraštovaizdžių. Tad Tauragną ir begalę kitų lankytinų objektų pasiliekame ateičiai…
9 klasės kolektyvas
