Kovo – balandžio mėnesiais Akmenės gimnazijoje vyko įvairūs užsiėmimai patyčių tema. Mokyklos psichologė ir socialinė pedagogė aplankė Akmenės rajono Akmenės gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriaus „Gintarėlis“ priešmokyklinių grupių vaikučius. Pasitelkus lėles buvo papasakota vieno berniuko istorija, kuris jautėsi atstumtas kitų vaikų, skriaudžiamas bei užgauliojamas. Įsikišus auklėtojai ši situacija buvo išspręsta. Berniukas buvo priimtas į draugų ratą, jautėsi laimingas ir visada buvo puikios nuotaikos. Su vaikais diskutavome, kas jų nuomone yra patyčios, ką jų rankytės gali padaryti gero, ką blogo, kokius gražius ir negražius žodelius jie gali pasakyti. Visiems kartu pasitarus buvo nuspręsta, kad vaikučių rankytės yra skirtos daryti tik gerus darbelius, o burnytė kalbėti tik gražius žodelius.
Pirmų klasių mokiniams buvo rodomas filmukas patyčių tema. Su jais buvo diskutuojama, kaip jaučiasi vaikai, kurie patiria patyčias, kaip jie patys jaučiasi, kai kažkas iš jų šaiposi, kaip reikia elgtis ir kur reikia kreiptis pagalbos, kai jie yra skriaudžiami. Praktinė užduotis buvo nupiešti ir iškirpti savo rankytes. Ant tų rankyčių mokiniai turėjo parašyti mintis „Ką gero mano rankytės daro?“. Perskaičius žodelius paaiškėjo, kad vaikučių rankytės padaro labai daug gerų ir gražių darbų – apsikabina, myli, padeda draugui, sveikinasi, daro namų darbus ir panašiai.
Patyčių vizualizacijai buvo pasitelktos kėdės su įvairiausiais užrašais. Mokiniai galėjo pasirinkti ant kurių kėdžių atsisėsti ir pasijusti vieno ar kito patyčių dalyvio vietoje. Vieni mokiniai rinkosi skriaudėjo kėdę, kiti aukos, treti stebėtojo. Nei vienoje iš tų kėdžių mokiniai nesijautė labai maloniai. Uždavėme mokiniams retorinį klausimą „Kokioje kėdėje norėtum būti tu?“. Turbūt nė vienoje iš jų…
Mokinius suintrigavo didelę netvarką primenantis kampelis. Jame buvo numesta kuprinė, užrašai, sulaužyti pieštukai, purvini batai, nevilties kupini eilėraščiai, pakabinta striukė su priklijuotu užrašu „Žiūrėkit! Nevykėlė!” Ant stendo buvo parašytas klausimas – „Kaip tu galvoji, kas čia galėjo nutikti?“ Mokiniai vienareikšmiškai atsakė, kad čia buvo tikrų tikriausios patyčios. Tas mokinys, kurio daiktai gulėjo ant žemės buvo labai nelaimingas, jautėsi vienišas ir niekam nereikalingas. Su vaikais kalbėjom, kad patyčios yra ne žaidimas ir ne linksmybės. Tai labai rimta. Jos visada turi pasekmes. Priminėme, kad prašyti pagalbos nėra nieko gėdinga. Tai tik parodo žmogaus stiprybę.
Kvietėme moksleivius pasirinkti ir užsikabinti kortelę su užrašu „Aš nesityčioju“. Šią kortelę užsidėti ir nešioti reikėjo drąsos, nes ji reiškė, kad aš ne tik nesityčioju, bet ir visiškai netoleruoju jokių patyčių.
Psichologė Rima Mokusienė, socialinė pedagoge Monika Jakienė
