Spalio 5 dieną ir mokiniams, ir mokytojams Akmenėje pamokos vyko kitaip. Tik iš pirmo pasakymo antraip, kai vienuoliktokai ir dvyliktokai iš vakaro paskelbė kitą pamokų tvarkaraštį ir mokytojavo visai rimtai, o paskui pasakojo, rodė nuotraukas ir prisipažino, kad net žaisti mokyklą nebuvo paprasta. Abiturientų auklėtoja Judita Puzonienė pasitardama sustygavo dieną ir visur suspėjo laiku. Ir vėl parašysiu, kad nieko nebuvo per daug, nebent pyragų pyragėlių.
Mokytojai per lietų ir su lietum keliavo į seną dvarą, kur liepos, uosis, dūminė pirtis, auksiniai beržo pinigėliai byra į tvenkinį, dar žydi, klesti didžioji dvaro klomba, tik nakties audra liepos kamieną atskyrusi bloškė ant tako, ir šis muziejininkų rankomis pastumtas dar laukė talkos, kad taptų šiluma nors kitąmet didžiajame dvaro kambary. Kur tas parkas ir klasikinė alėja, jei ne Paragiuose, kur šeštus metus už Nikodemą Ivanauską ir jo dukteris kalba Sandra Sakalauskienė. Pasakoja ir leidžia per rankas 1861 metų gamybos šeivą, į kurią prisukdavo ataudų siūlų. Šeiva slydi, audėjų rankų ir laiko nugludinta, bet tvirta, gal iš šeivamedžio, kurio arbata, likeriu, gira ir nenusakomu gardumynu vaišino muziejininkė Sandra. Mitinio medžio, po kuriuo gyvena šventų medžių ir miškelių valdovas Pūškaitis, arbata ne tik gardi – ypatinga, gal ir barstukų sulauksim, kad su skalsa visko namuose užtektų. Dar teisingumo, sąžinės, gerumo. To ir linkėjo dvaro šeimininkė paskaičiusi ištrauką iš Marijos Lastauskienės romano „Iki mirties“. Lėto ir raiškaus skaitymo prabanga lietui už lango takus mazgojant, vėjui liepų šakeles mezgiojant…
Girdėjau, kaip auklėtojos tarėsi savo vaikus pas Pelėdą atvežti. Įdomu dar tai, kad jauna poetė Matilda Olkinaitė (sukluskite, aštuntokai) buvo įvardijusi Lazdynų Pelėdą kaip vieną mylimiausių rašytojų. Ir pasakyk tu man, kad nesueina keliai, žinojimai ir žmonės.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė
