Spalio 29 dieną būrelis mokytojų, suburti Ventos gimnazijos mokytojos, rajono dailės ir technologijų metodinio būrelio pirmininkės Zitos Staškienės keliavo į iš anksto kruopščiai suderintą metodinį seminarą po Panevėžio miesto kultūros erdves: meninio stiklo studija ,,Glasremis”, Skaistakalnio parke atnaujinti Juozo Čerkeso-Besparnio (1884-1949) namai su modernia kultūros erdve ,,Pragiedruliai“, menininko Stasio Eidrigevičiaus muziejus ir režisieriaus Juozo Miltinio (1907-1994) memorialinis butas. Daugumai keliautojų dar nepažintos Panevėžio erdvės, juoba kad ir neseniai atvertos lankytojams.
Žvalgėsi mokytojai ir tarėsi, kad verta vėl sugrįžti su saviškiais ir mokiniais, kad parodytų retos profesijos, o Panevėžyje ir vienintelio stiklapūčio Remigijaus Kriuko, nuo Lietuvos iki Japonijos žinomo dailininko, darbus ir per stiklą iš aukšto stebimą procesą. Trapus, bet ir švelnus stiklas meistro rankose, dar ir su pasakojimu, kas išlankstoma, išpučiama kaitrioje ugnyje iš kvarcinio smėlio.
Kai per gausiai žmonių lankomą Skaistakalnio parką priėjome modernų pusapskritimio formos priestatą prie atrestauruoto Juozo Čerkeso-Besparnio namo, ,,Pragiedruliai“ iš karto asocijavosi su energinguoju Vaižgantu, kaip kitaip, jei lankėsi Lietuvos kariuomenės savanorio, spaudos veikėjo, advokato, sodininko nuo 1920 metų šalia Skaistakalnio pasistatytuose namuose. Mus pasitiko edukacijų (dailė, fotografija, taikomasis teatras, dizainas, audio-video) ir parodų salės kuratorė Gita Laurinavičiūtė ir pasakojo, rodė, be skubos leido žvalgytis pro langus į parką ir neseniai atidarytą Marijos Petraitytės kostiumų parodą. O apie Juozą Čerkesą-Besparnį rašoma ir Leopoldo Rozgos parengtame AKEZ, nes dirbo ,, XX a. pradžioje Žagarės valsčiaus raštininko padėjėju, o už korespondenciją apie 1905 m. įvykius Kruopiuose pašalintas iš tarnybos“. Jei ten nuvyktų mokinių grupelė, tiktų klausti ir apie Besparnio sūnų Henriką, kuris buvo jūrų skautas ir baidare su įtaisytomis burėmis plaukiojo Nevėžiu, Nerimi, Šventąja, Nemunu, o už geriausiai išspręstus galvosūkius pelnė brangią skautišką kuprinę. Tai vis pamąstymai iš atidžiai Zitos suplanuotos kelionės – visos dienos pamokų.
Stasio Eidrigevičiaus centro lankymas nuo pat atidarymo gegužės mėnesį vis įsibėgėja ir tampa traukos centru ne tik lietuviams. Labai įdomu, mąslu, bet reikia nors pirmąkart pavaikščioti su gidu, dar iš terasos žvalgytis į augančio miesto tolumas.
Pas Juozą Miltinį į jo gyvenimo Panevėžyje septintąją saulėlydžio metų vietą reikia eiti pasiruošusiems, bet ir tai nustebsite dėl papildomai įkurto studijų centro su nuotraukų ekspozicija, iš ekrano prabylančiu mūsų žymiuoju kraštiečiu. Čia dideliais būriais neinama, nebent į Uogio vandenį ne kartą žiūrėta jo gimtosiose Ramoniškėse, jei Tomo Sakalausko ,,Monologai“ perskaityti, tada prabyla ir autentiški daiktai, sušiugžda nevystančios geltonos rožės, šlama lapai su knygose įrašytais autografais. Ir dar kartą įsitikini, kad ir kiek bežinotum, svarbiausias yra gyvas pasakojimas, kai klausėmės muziejininkės Reginos Grigaliūnienės, kai perskaitėme Juozo Miltinio sakinį: ,,Gyvenimas yra nuolatinis savęs kūrimas.“ Lyg ir suprantama, bet kaip nelengva. O ir kiek ko lieka, jei lengva…
Atsisveikindami kolegos ne tik dėkojo būrelio pirmininkei, bet ir tarėsi, kur dar reikėtų nuvažiuoti drauge.
Nuotraukose metodinės išvykos dalyviai Stasio Eidrigevičiaus muziejaus terasoje, Zita Staškienė antra iš dešinės.
Kartu keliavusi mokytoja Rita Ringienė
