Tą dieną daliai jų turėjo būti 8 pamokos, dvi jų – literatūros. Kai leidomės į kelią, patyrėme jų net daugiau. Kovo 17 –ąją kartojome Marių Katiliškį sustoję prie gimtojo namo Gruzdžių miestelio centre prieš pat neogotikinę E. Stradmano projektuotą bažnyčią. To paties architekto suprojektuotoji ir Akmenėje, todėl ir į bokštų smailes dairėmės lygindami, pasitardami. Grįžome namo per Žagarę, palikę šone rašytojo Katiliškes su šuliniu, paties sodinta vinkšna, bet Švėtė, kurioje nusimaudė traukdamasis iš gimtųjų vietų 1944 metų vasaros pabaigoje pašnibždėjo skaičiusiems jo žodžius: ,,Savoji žemė kaip buvo, taip ir pasiliks ta pati, sunki, nepažeidžiama, viskas prieš ją nublanksta, visur ir visais laikais ji vienintelė. Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur.” Taip kalbėjo 46-erių, o dar po 20 metų mirė ir liko palaidotas Lemonte.
Joniškyje keliavome prozininkės ir poetės Jolitos Skablauskaitės takais, turėjome ir gidę Mato Slančiausko progimnazijos mokytoją Aliną Jonaitienę. (Kon)teksto atvertis per žmogaus gyvenimą kaip ratą: eini lyg tiesiai, bet sugrįžti į pradžią. Jau ketveri metai po rašytojos mirties, knygos nesensta ir reikės atsakyti pirmadienio pamokoje, ką regi neregys…
Žiemgalos miestas sulaikė savo aikštėje, kur puikiai atnaujintos XIX a. statytos žydų šventovės – Raudonoji ir Baltoji sinagogos. Dabar čia ir renginių, parodų salės, apžiūrėjome net dvi parodas leisdamiesi į dialogą apie religijų ir įsitikinimų laisvę Lietuvoje. Bažnyčios statymo metai primena Maironio ,,Pavasario balsų“ pirmąjį leidimą, o čia tarnavusio Vincento Jarulaičio namuose gimusi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė tarsi kviečia glaustis prie namelio sienos, įsižiūrėti į išdidintas jos albumo nuotraukas ir vėl kartotis gal muzikos istoriją, kalbą, literatūrą… Bet ar tik tiek?
Biologijos mokytojai parvežėme Žeimių vinkšnos nuotrauką: ta pusamžė milžinė turėtų ir mus pragyventi. Kol pasakosimės apie šį medį, atsilieps ir Mato Slančiausko užrašyta sakmė, kad tokiuose medžiuose liekančios gyventi moterų vėlės… Tebūnie ir kaip būtinoji Skablauskaitės ,,Fatum“ dalis, kaip galia matyti ir suprasti.
Ačiū gimnazijos Direktorei, vairuotojui V. Cvetkovui, kad išleido, kad vežė, kad patikėjo, kad ir taip mokomės.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė
