Dar 1809 m. V. von Humboltas savo žmonai rašė „Kuršių nerija yra tokia savita, jog ją būtina pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją, idant sielai nestigtų nuostabaus grožio vaizdų“. Būtent tą grožį birželio 6 d. nusprendėme pamatyti ir mes. Tik kiek kitaip – iš didžiausios Baltijos jūros lagūnos – Kuršių marių. Kelionę pradėjome „lietuviškoje Venecijoje“ – Mingės (Minijos) kaime. Vos keliolika minučių ir mūsų akys jau krypsta tai į vieną, tai į kitą pusę, nes prieš mus – Nemuno delta, kurios dešiniajame krante – Ventės ragas, garsėjantis paukščių gausa ir savo žiedavimo stotimi. Tolumoje – mūsų tikslas – paskutinis, jau penktasis nacionalinis parkas per mokslo metus – Kuršių nerija. Įspūdingos smėlio kopos nuo Kuršių marių atrodo tarsi kalnai tolumoje, už kurių jau tik Baltijos jūra. Išsilaipinę Nidoje, svilinant vasariškam karščiui patraukėme į Parnidžio kopą, šalia kurios atstatytas Saulės laikrodis, po 1999 m. Anatolijaus uragano nuniokojimo. Na ir visą mūsų kelionę vainikavo Skuodo rajone „pūpsantis“ didžiausias Lietuvos riedulys – Puokės (Barstyčių) akmuo. Jo „konkurentui“ ir garsiausiam Lietuvos rieduliui Puntukui, tenka „slėptis po lapais“ prieš šį milžiną – dvigubai ilgesnis (13,4 m) ir 2-3 kartus sunkesnis (680 t) buvo atvilktas iš Skandinavijos ir „paliktas“ žemaičiams.
Su apsilankymu Kuršių nerijos nacionaliniame parke baigėme savo šiųmetinę odisėją po visus penkerius Lietuvos nacionalinius parkus. Kas lauks ateinančiais mokslo metais paliekame vasarai. O po jų, jau matysime…
9 kl. kolektyvas
