1009 šventas Brunonas į Lietuvą atmynė… Tikriausiai jau sudainavote šio posmelio paskutinius žodžius ir dabar savęs klausiate, o apie ką čia, prie ko čia? O gi apie tai, jog šios eilutės buvo išpausdintos Kvedlimburgo analuose, kurie istorijos pamokose linksniuojami kone kasdien. Ar bent galite įsivaizduoti, kokia laimė pagaliau šį miestelį minėti ne tik kaip istorinę sąvoką, bet kaip vietą, kurią aplankėte? Dvi Akmenės gimnazijos mokinės(Rusnė Poškutė ir Julija Kugrytė), laimėjusios esė konkursą ,,Ką man reiškia Europos sąjunga?”, šią laimę pajuto. Tai buvo antroji mūsų prizo – savaitės ilgumo kelionės į Europos parlamentą – stotelė, kuri paliko neišdildomą įspūdį. Spalvingi, nedideli, sakytum, iš pasakų knygų iškirpti ir priklijuoti nameliai, galybė sendaikčių krautuvėlių ir jau besiskleidžiantys krokų žiedai – štai, kas šmėstels pro akis, kai istorijos šaltiniuose dar kartą perskaitysime apie Kvedlimburgo analus. Toliau kelionėje sekė dar nė vienas mielas, senoviškas, viduramžių riterių ir damų laikus menantis miestelis. Kraštovaizdis ir miestelių vaizdas ėmė kisti pravažiavus Vogėzų kalnus, lygumas, besitęsusias nuo pat Varšuvos, pakeitė žalios kalvos ir bekraščiai vynuogynų laukai. Ir tada jau nosis ėmė glostyti kruasanų bei vyno dvelksmas, o lūpos vis dažniau ištardavo ,,bonjour”. Mes atvykome į Elzasą, dar vieną miestelį, kurio vardas istorijos vadovėliuose kartojasi ne ką mažiau nei Kvedlimburgo. Šis miestelis pasirodė esantis tikros prancūziškos sielos buveinė. Viską, ką tik galite išvardyti pagalvoję apie Prancūziją : raudonas beretes, bagetes, kvepalus, vyną, šampaną ir besišypsančius bei atipalaidavusius prancūzus- mes pamatėme ir pajutome šiame mielame miestelyje. O sekančią dieną jau pasiekėme kelionės tikslą – Strasbūrą.
Įvažiavę į miestą susidūrėme su netikėtumu – prieš mus važiavo pats Lietuvos Respublikos prezidentas! Kiek vėlėliau sustojome prie įspūdingo grožio katedros, nuo kurios prasidėjo mūsų pažintis su Strasbūro miestu. Vaikščiojome Prancūzijos atmosfera alsuojančiomis gatvelėmis ir gėrėjomės, užsukti kviečiančiomis, vitrinomis. Drugelių latte, tikri prancūziški kvepalai, kruasanai…, štai kas lydėjo mūsų pasivaikščiojimą. Apsidairę po mažą lopinėlį Strasbūro leidomės į Parlamentą. Praėję patikrą įžengėme į ten, kur gyvena tikra Europa. Pastatas tikrai nesiskundžia savo Europietiška išvaizda. Nieko nelaukdami susitikome su parlamentare Aušra Maldeikiene, iš kurios kalbos labai greitai supratome, kad ši moteris tikrai pasižymi savo charizma ir aštriomis įžvalgomis. Po šiltos diskusijos, pėdinome į balsavimo stebėjimą. Neįkainuojima patirtis, visa gausybė Europos Parlamento narių vienoje vietoje! Per šią savaitę turėjome tiek ekskursijų, kiek sunku ir per metus susidėti į kišenę. Strasbūro istoriniai labirintai taip pat buvo atskleisti mūsų kelionės gido Kazimiero. Kol visą dėmesį buvome sutelkę į pasakojimą apie Dievos Motinos katedrą, nepatikėsite, vidur Strasbūro vaikštinėja pats Gitanas Nausėda! Šiltas žmogus. Nepasididžiavo, ir šnektelėjo, ir nuotrauką sutiko pasidaryti. Po tokios emocijų lavinos savo kelionę pėstute pratęsėme į Mažąją Prancūziją, ties kuria išsiskirstėme laisvam laikui. Jis buvo pilnas nekantrumo, nes iškart sekė vakarienė su A. Maldeikiene bei jos asistentu, mūsų kraštiečiu, A. Žiedu. Apturėjome ne tik skanias, bet ir malonias akimirkas su pašnekesiais.
Pasiekę savo odisėjos apogėjų Strasbūre, sekančią dieną pavargusius, bet besišypsančius veidus jau pasukome atgal į rytų pusė. Tačiau čia nuotykiai nesibaigė! Mūsų dar laukė keletas staigmenų. Viena iš jų – Vokietijos perlas Drezdenas, garsėjantis išskirtine architektūra iš smiltainio, kuris laikui bėgant pajuoduoja, bei tuo, kad buvo visiškai sugriautas Antrojo pasaulinio karo metu. Jausena šiame mieste visai nepriminė romantiškų ir lengvų, šviesių emocijų, kurias patyrėme mažuosiuose miesteliuose. Atvirkščiai, jau tamsoje išvystas Drezdenas pasirodė kaip labai rimtas, griežtas, gal net kiek slegiantis savo didybe ir pastatų gausa didmiestis.
Kelionė nepasižymėjo ypatingais patogumais, tačiau pamatyti vaizdai, gilūs pokalbiai, o kartais ir garsus juokas tamsoje beropojančiame autobuse, įgytos patirtys bei intriguojantys gido pasakojimai šimteriopai atpirko ilgas sėdėjimo valandas ir nugaros skausmus.
Abi su Rusne esame be galo dėkingos savo istorijos mokytojai Indrei Šiurkienei, kuri mums ir pasiūlė dalyvauti konkurse, už viską : rūpestį, meilę istorijai, smalsumo ir tikėjimo savimi skatinimą bei tikrą draugystę. Taip pat padėkos žodį sakome ir buvusiam Akmenės gimnazijos mokiniui, dabartiniam Aušros Maldeikienės patarėjui Algirdui Žiedui už neįkanuojamą kelionės patirtį bei šiltą pokalbį Strasbūro restorane.
Neįmanoma visko, ką patyrėme sutalpinti į žodžius, sakinius ar net į knygą… Abi sutinkame, jog kelionės augina sparnus ir sielas, dar sutinkame, kad jau dabar pasiilgome Prancūzijos kvapo… Tad, au revoir ir ačiū, kad skaitėte!
– Julija ir Rusnė
