Liepos 15-23 dienomis 24 lietuvių grupė dalyvavo savaitės trukmės stažuotėje Izraelyje. Dauguma dalyvių – mokytojai iš įvairių Lietuvos gimnazijų ir progimnazijų, iš Akmenės rajono buvome pakviestos su Papilės gimnazijos istorike Kristina Puzariene. Pirmąjį gyvą seminarą po kelerius metus trukusio karantino organizavo Tarptautinės nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti komisijos sekretoriatas drauge su Jad Vašem muziejumi. Stažuotei vadovavo švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė ir Jeruzalėje pasitikusi Noa Sigal, su mokytojais drauge keliavo ir paskaitą parengęs Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis ir Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis. Šešių dienų trukmės paskaitos apie žydų istoriją, papročius nuo seniausių laikų iki holokausto, kelių dienų ir vakarų ekskursijos leido pajusti po išgyventos katastrofos nuo 1948 metų veržliai kuriamos valstybės gyvenimą. Atpasakoti prasmingos kelionės fragmentai kaip atvirukai ir atvertys dalies to, kas pamatyta ir pajausta Izraelyje, pagal plotą už Lietuvą dvigubai mažesniame, bet beveik trigubai didesniame pagal gyventojų skaičių. Laiko juosta, tiesa, ta pati kaip ir Lietuvos, tik vakaras Artimųjų Rytų valstybėje ima ir užklumpa staiga, lyg nematoma ranka lango užuolaidą imtų ir užleistų. Klimatas irgi permainingas – nuo subtropinio Viduržiemio jūros pakrantėje iki sauso karščio, plūstančio iš dykumų.
Muziejai
Jad Vašem įkurtas 1953 m. – aštuntaisiais valstybės sukūrimo metais ant Atminimo kalvos, nuo kurios veriasi iš slėnio į kalvas besiplečianti Jeruzalė. Tai daugiau negu muziejaus erdvūs pastatai, bet ir per holokaustą nužudytų 1.5 milijono Vaikų memorialas, kurio žiburiuojančią tamsą perėjome sulaikę kvapą. Dar parodų salės, archyvas, iš kurio 217 mln. saugomų dokumentų matėme merginos iš Šiaulių dienoraštį, iškeltą iš vienos muziejininkui archyvarui nesunkiai surandamos dėžutės. Muziejaus prieigose – Bendruomenių slėnis, jo akmeninėse sienose perskaitėme Lietuvos vietovardžius, priminusius apie miestuose ir miesteliuose sunaikintas žydų bendruomenes iš 5000 Europoje gyvenusių. Pavadinimas iš svarbiausios žydų etinės idėjos apie bendruomeniškumą: jei gali, padėk silpniausiam, negailėk dėmesio, paramos. Tai daugiau negu labdara, o dėmesys, meilė ir į(si)pareigojimas. Idėja ir bendruomenių vardai įamžinti įrašais akmens sienose. Kiekvienas ieškojome ir perskaitėme savo artimiausio štetlo vardą. Suradau ir aš Akmenę.
Muziejus išsidėstęs 18 ha plote ir vis renovuojamas ar pristatomas. Dirba apie 600 darbuotojų, bet ne visi pagal ilgalaikes sutartis kaip ir mūsų gidai ar dalis paskaitas skaičiusių mokslininkų, iš viešbučio į muziejų vežiojusių vairuotojų. Šis memorialas gausiai lankomas (per metus čia ateina apie milijonas lankytojų) ne vien todėl, kad nemokamas… Lankytojų gausą nuo mamos su mažais vaikučiais iki senukų rateliuose matėme ir kituose Žydų istorijos iki XVIII a. ir Herclio muziejuose. Domėjimosi istorija ir kultūra nesuvaidinsi – ji Jeruzalės erdvėse yra akivaizdi.
Teodoro Herclio (1860-1904) – vieno žymiausio sionizmo veikėjų – muziejus pasakoja apie žmogų, kuris atkakliai veikdamas ir burdamas subrandino idėją, kad tik valstybės sukūrimas gali apsaugoti žydų tautą nuo blaškymosi ir persekiojimo. Nors praeis dar 44-eri metai iki šios idėjos išsipildymo, o pats Teodoras Herclis mirs ir liks palaidotas Vienoje, tauta, pamilusi jį už toliaregiškumą, pasitikėjimą, vos sukūrusi valstybę, perlaidos Herclį Jeruzalėje ir pavadins kalną jo vardu. Muziejuje įtaigi šio tautos lyderio gyvenimo simuliacija per teorinę ir patyriminę pasakojimo integraciją. Ne vienam kilo asociacijų su mūsų Basanavičiumi… Dar kapinės kaip parkas, kuriame jaunimo būreliai natūraliai ugdomi patriotizmo. Pats vasaros vidurys, o jaunimo pilni muziejai. Pagalvotum, gal atostogų stovyklos auklėtiniai? Iš dalies ir taip, juk Izraelis priima jaunuolius ir iš kitų šalių (tuo įsitikinome gyvendami viešbutyje), o kur dar patriotinis auklėjimas kariuomenėje. Matėme daug vaikinų ir merginų karių ir muziejuose, ir patruliuojančių gatvėse.
Sodas
Įsivaizdavau kiek kitaip Teisuolių alėją. Tik jos fragmentai atitiktų pavadinimą. Tai greičiau žalias Padėkos sodas, iš visų pusių apsupęs memorialą. Jei nenuleistum žvilgsnio, stebėtumeisi, kokie dideli medžiai užaugę ant akmens. Bet visa esmė ir yra, kad akmenuota Jeruzalės žemė vamzdelių tinklu naktimis laistoma, gaivinama, kad augtų, stiebtųsi, žydėtų, vaisius nokintų. Ir taip visame mieste. Didžiuliame sode ieškojau akmeniškės pagal gimimo vietą Onos Šimaitės medžio. Jos atminimui auga saldžioji ceratonija. Vietinis Mažosios Azijos medis, dar vadinamas Šv. Jono medžiu, mat Biblijoje pasakojama, kad šio augalo sėklomis maitinosi Jonas Krikštytojas. Nusiskinu ankštį, iš anksto žinodama, kad išgliaudysiu jos sėklų, kurios išdžiūvusios sveria 0.2 gr. ir naudojamos kaip svareliai auksui ir brangakmeniams sverti. Iš to ir žodis ,,karatas“. Tinka mūsų visų Šimaitei toks medis, juk ji kaip auksą svėrė žodžius savo daugybėje laiškų, dar straipsniuose, pranešimuose, kur kokia išgelbėta kultūros vertybė paslėpta, kad išlikę gyvieji galėtų susigrąžinti. Grįžusi namo perskaitau Rimanto Stankevičiaus 2021 m. išleistą knygą ,,Nepadariusi tautai gėdos. Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai“. Knygos ketvirtame viršelyje Šimaitės atminimui pasodintos ceratonijos nuotrauka. Nutartis (1967 m.) ne tik apdovanoti, bet ir pasodinti medį išsipildė po 20 metų. Mažą tvirto medelio pasodinimo datą (1987 m.) sužinau iš autoriaus, kuris dalyvavo Šimaitės vardo suteikimo Akmenės bibliotekai šventėje 2019 m. Taip žinoti ir nauji faktai, tekstai, vaizdai vienas kitą papildo pasakodamiesi kaip gyvi žmonės. Jei kas ieškos kitą kartą Jos medžio Jeruzalės sode, jis auga aukštumėlėje beveik lygiagrečiai su į prarają riedančiu vagonu – natūraliu paminklu tiems, kuriuos gabeno į mirties stovyklas. Mums, lietuviams, ir asociacija su iš tremčių, lagerių negrįžusiais.
Ona Šimaitė, pirmoji sąraše iš 918 žinomų lietuvių Pasaulio tautų teisuolių, būtinai papildytų, jog toks sodas auga ir visai netoli, Šiauliuose, tik eik ir lankyk gręždamasi į šviesą, o ne vien į brutalią istorijos tamsą. Pagarba šiauliečiams katastrofos metus 2021 m. rudenį paminėjusiems naujai pasodintame sode su dar gyvais žydų gelbėtojais ir jų vaikaičiais.
Tvirtovė
Antrąją dieną vykstame į Masado tvirtovę, 2001 m. įrašytą į UNESCO paveldo sąrašą. Kelias vingiuoja per Judėjos dykumą, kurios tarpugūbriuose įsispraudusios menkos beduinų lūšnelės. Bet juk viename iš tų gūbrių urvų 1947 metų pavasarį piemuo, ieškodamas nuklydusios ožkos, surado tikrą lobį, iki šiol vadinamą Kumrano arba Negyvosios jūros rankraščių ritiniais. Archeologai jau kiek vėliau konstatuos, kad tai seniausi Biblijos perrašai iš III a. iki Kr. – II a. po Kr. Puikiai išlikę moliniuose ąsočiuose dėl sauso Negyvosios jūros klimato. Dar svarbiau po visų tyrimų, kad Šventraščio tekstas beveik identiškas vėliau perrašytiems. Ramu žmogui dėl turinio ir dėl plunksną laikiusios rankos, kuri negalėjo klysti, perbraukti, nes būtų reikėję rašyti iš naujo. Taip mąsto tolybėje nuo namų keliauninkas žvalgydamasis pro autobuso langą į dykumą vienoje kelio pusėje, antroje – į Negyvąją jūrą, kurios pakrantėse auga palmių giraitės, nokstančios datulės apgaubtos maišeliais. Praskrieję pavienes oazes pasiekiame kalną, kurio viršuje modernus lankytojų centras, iš jo lynais kyla ir leidžiasi keltuvai, pilni ekskursantų. 450 metrų aukštyje virš Negyvosios jūros sienų eilės, už kurių netikėtai veriasi erdvios salės, pirtys, baseinas su išlikusios mozaikos fragmentais, mokykla, vandens patekimo į tvirtovę schema. Gidai pasakoja tragišką žydų sukilėlių ir gynėjų istoriją, kurią užrašė dažnai tą dieną cituotas Juozapas Flavijus. Karaliaus Erodo Didžiojo 42 m. pr. Kristų pastatytą tvirtovę su rūmais jau pirmame mūsų eros amžiuje apsupo tūkstantinė romėnų kariuomenė ir per kelerius metus užėmė. Kai užkariautojai 72 m. įžengė pro vartus, juos pasitiko spengianti tyla: apie 900 gynėjų pagal priesaką ,,Geriau mirti laisvam, negu gyventi kaip vergui“ nusižudė. Tiesa, liko gyvos dvi pasislėpusios moterys su 5 vaikais. Iš jų išgautų liudijimų daug kas ir buvę užrašyta.
Tvirtovė archeologų ištyrinėta 1963 m., per sienas vingiuoja tamsi linija, ženklinanti rastų statinių aukštį, virš kurio jie užkonservuoti primūrytu paaukštinimu, kad negriūtų. Ne griūtų, o palaikytų amžiną laisvės mitą kaip ir mūsų Pilėnai – dar viena asociacija po išklausytos Masado istorijos.
Kadangi čia lankėmės dieną, suklusau 35 laipsnių kaitroje išgirdusi čiulbantį paukštį, žvilgsniu sugaunu varnėno dydžio giesmininką oranžiniais sparnų galiukais. Paukštelis lakiojo nuo vienos pavėsinės iki kitos tikėdamasis gal kokio palikto trupinio. Mano jauna kolegė Kristina pripila puodelį vandens, kad atsigertų kaitros ir aukštumų paukštelis, pavadintas vietovę tyrusio ornitologo, anglų dvasininko Henrio Bakerio Tristramo (1822-1906) vardu. Masado istorinis mitas, Tristramo starkiai ir kaip koks dykumos kondicionierius gaivus brizas –gamtiškieji tos dienos ženklai.
Druskingoji
Negyvoji arba Druskos jūra, lydėjusi ekskursijoje į Masadą, leidžiasi išbandoma. Brendame, tepamės dumblu, kurį nusimazgoję atrandame šilkinę savo odą. Gerai tik, jei brendi į ją be mažiausio įdrėskimo ar žaizdelės, dar saugai akis, kad pakliuvęs vanduo negraužtų. O ir graužė, ir lėkiau po dušu. Trumpa atrakcija ir suvokimas, kad geriau plaukti mažiausioje užtvankėlėje, o ne plūduriuoti su laikraščiu rankoje, kaip skelbia turistiniai lankstinukai. Paslaugi vadovė Ingrida atneša druskos kristalų, kurių mes neradome grabinėdamos iš koto verčiančio vandens dugne. Žinome, kad jūra arba ežeras traukiasi po metrą kasmet, kad jos pakrančių užutekių ertmės tyrinėjamos, kad randami mineralai panaudojami ne tik chemijos, bet ir kosmetikos pramonėje, todėl ir ieškosime vieną vakarą lauktuvių su Negyvosios jūros mineralais, kol vėl sustabdys jaunas balsas seno miesto aikštėje, prieisime, klausysimės, vieni kitiems plosime.
Raudų Sienos požemiai
Baigiantis stažuotei ir perėję kelis patikros punktus nusileidžiame į antrosios šventyklos, statytos 516 m. pr. m. e., požemius, veda mus intelektualioji gidė Roza. Balto ir gelsvo akmens luitai be rišamojo skiedinio yra tūkstančių metų patikrinta atrama. Einame siauru koridoriumi kaip kokio šventojo medžio šaknų taku. Iš pagarbos ir praskleistos senųjų amžių statytojų išminties, ištvermės su techninių statybos galimybių paaiškinimu kompiuterio ekrane liejasi gili senovė ir žemės šventumas, kai matai ir į save susitelkusį maldininką. Tarsi sustingsta laikas išsaugodamas laikino gyvenimo akimirką: dabartinė Raudų siena yra išlikusi sugriautos šventyklos vakarinė dalis. Kai prieiname prie jos, kaip didelėje ir atviroje sinagogoje regime vyrų ir moterų pusę, pajuntame maldos ir vilčių erdvę kaip ir pirmąjį vakarą, kai lankėmės Kristaus Kapo bazilikoje. Eilė prieiti, sulaukti, ugnimi pašventinti 33 žvakelių ryšulėlius… Su malda, su mintimi apie savo artimuosius.
Švietimas
Izraelis nėra vienos tautos valstybė: gyvena 25% arabų, yra beduinų, čerkesų, drūzų ir Etiopijos žydų šalis. Nuo šių metų vasario pasiekė ir 12 000 emigrantų banga iš Rusijos, Ukrainos.
Švietimui skiriama 10.8 % biudžeto, iš to 90 % mokytojų atlyginimams (atlyginimas 8000 šekelių, tai prilygtų 2000 Eur, pusę to tenka sumokėti mokesčių). Mokytojai kas septyneri metai gali išeiti kūrybinių atostogų su 70 % gauto atlyginimo stipendija. Mokymas trunka 12 metų kaip ir pas mus: pradinis – iki 6 klasės, 7-9 kl. – vidurinis ugdymas, kai dar nerašoma pažymių, bet nuo vyresniųjų 10-12 klasių prasideda net drastiški reikalavimai be menkiausių nuolaidų. Brandos atestatus gauna 75 % žydų ir 46 % arabų. Sulaukę 18 metų, eina į kariuomenę, po jos, jei nebuvo išlaikę egzaminų, vėl laiko, kol išlaiko.
Vyrų žydų mokytojų yra 20%, arabų mokyklose – 60%. Mokslo metai prasideda rugsėjo 1, o trunka iki birželio 21 dienos. Pagal PISA pasiekimų duomenis Izraelio mokiniai dar atsilieka nuo vidurkio: puikiai mokosi 5,8 %, vidutiniškai – 29 %, silpnai – 28,9 %. Stodami į universitetus laiko psichometrijos testą, kurį parengia Švietimo ministerijos ekspertai. Tai lyg išorinis 4,5 val. egzaminas, kai tikrinamas gebėjimas analizuoti, samprotauti, nes ką gali iškalti, nėra vertinga.
Apie holokaustą dėstoma 9-12 klasėse, vėl svarbu gebėti analizuoti faktus, priežastis ir pasekmes. Pavyzdžiui, jei pažiūrėjai meninį filmą ,,Pianistas“, rašysi rašinį ,,Aš ir pianistas“. Kaip ir mūsų vyresniųjų klasių rašiniuose: kad samprotautum, turi gebėti analizuoti faktus, išmanyti kontekstą.
Nuo šabo iki šabo
Žydai juokauja, kad ,,Haiva dirba, Tel Avivas pramogauja, o Jeruzalė meldžiasi“. Kassavaitinė žydų šventė šabas tarsi įrėmino mūsų buvimą Jeruzalėje, kurios senamiestyje kelių religijų šventyklos: žydų, krikščionių, musulmonų, armėnų. Penktadienio vakarą pasipuošę žmonės eina melstis, anksti užsidaro parduotuvės, prityla kalbos turguose, ištuštėja gatvės, nustoja kursuoti visuomeninis transportas. Šabas nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio vakaro. Paskutinį buvimo penktadienį apsilankėme ir kuklioje sinagogoje. Vyrų balsai išgiedojo ir nusilenkimą Dievui, ir tautos orumą. Kai grįžome prie vakarienės, mūsų vadovė Noa su vyru žydų papročiu pasimeldė kaip ir jaunų studentų stalas, ilgai ir džiaugsmingai giedojęs. Kai jie baigė, padainavome lietuviškų dainų, studentai plojo ir klausė, iš kur mes. Mums Lietuva, o jiems trumpiau – Lita. Taip susikalbėjome apie namus ir visų bendrą Kelionę.
Ne tik pro debesis pirmyn ir atgal keleiviniu lėktuvu, kol pakyli ir vėl nusileidi į savo prigimtą žalią žemę. Ir sakai, kad ji geriausia, gražiausia, nors lyja be perstojo, o žmonės dar nesugalvojo, kaip pasidalinti vandeniu ar pertekline kaitra. Bet nuo seniausių laikų dalinasi mokslu ir menu, širdies gerumu, išmintimi. Rita Ringienė, Akmenės gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
