Akmenės krašto muziejuje spalvomis pulsuoja Algimanto Vorevičiaus personalinė dailės darbų paroda. Brangu ir svarbu, kad Akmenėje, kur 1977 metais baigė vidurinę, o dabar gyvena ir dirba Šakiuose. Pats kuria ir vaikus dailės moko. Akmenėje prieš trejus metus plenero metu su kitais dviem menininkais kalbino akmenis, o šie dabar kalbasi su priėjusiais per pušyną artyn.
Mūsų kraštiečio darbų pasklidę po pasaulį, pabirę Šakių kapinėse kaip meniški antkapiniai paminklai, sukurta atminimo ženklų ir kompozicijų Lietuvos valstybės 100-čiui Girėnuose, poetams A. Bernotui ir A. Galginui Griškabūdyje, surengta 18 personalinių parodų, kurių gal 19-oji visą gruodį jaunų dienų miestelyje. Paveikslus tarsi įgarsino Dainų dainelės pirmojo turo jauni balsai, tarp jų ir mūsų mokiniai Hubertas Trimailovas, Patricija Krūmaitė, Tomas Švažas, Kotryna Kateivaitė, Brigita Volskytė. Spėju, kad ir dainuoti lengviau tokių spalvų apsupty, dar spėlioti, įsižiūrėti pavieniam lankytojui, iš pradžių gal mokytojos paragintam, o paskui iš spalvų abstrakcijos ir savarankišką mintį išlukštenusiam. Štai ką pamatė ir užrašė jaunieji lankytojai:
Rašau apie pasirinktą paveikslą, kurį pamačiusi iš karto supratau, jog jis atspindi šiuolaikinį pasaulį: matau moterį, laikančią rankoje paukštelį, lyg medžio šaknys – mintys – iš galvos augtų. Moteris paskendusi juodoje spalvoje, o aplink šviečia ryškios spalvos, o ji užsidariusi savyje, lyg neštų naštą ant pečių. Spalvos man simbolizuoja viltį, kurios nereikia prarasti užklupus sunkumams. Justė Dumsevičiūtė, 10 kl.
Paveikslai tobuli, todėl sunku išsirinkti vieną jų. Gustė Katauskytė, 10 kl.
Iš visų šešiolikos parodoje buvusių paveikslų akį patraukė 2022 metais nutapyti ,,Debesų takai”: priminė jūrą ar vandenyną, kuris neturi pradžios ir pabaigos. Žiūrėdama į paveikslą pajutau ramybę ir tylą. Gelsvai žalios spalvos brūkštelėjimai priminė neįgyvendintas svajones. Kiekvienas mėlynos spalvos atspalvis kūrė savąją istoriją, lyg blaškydamasis nerastum sau vietos. Mėlyna spalva skatina tyrinėti pasaulį, atverti vaizduotę. Balta spalva lyg šviesa tunelio gale primena, kad po baisiausių audrų ateina giedra. Armanda Kurmytė, 10 kl.
,,Jūros akmenėliai“ patiko labiausiai: jutau džiaugsmą ir ramybę, akmenėlių pėdsakai po vandeniu. Raudona galėtų būti saulėlydžio atspindys vandenyne, purpurinė – žuvis vandeny. Saulė Smilgytė, 9 kl.
Gal kraujo puta iš ,,Eglės žalčių karalienės“? Mokytojos komentaras
,,Mėlynas vakaras“ kaip liūdna mintis ar nesuprastas kūrinys. Viltė Jonkutė, 9 kl.
Išsirinkau ,,Geltoną pievą“ Kai žiūriu į raudoną foną – žmogus rėkia iš baimės, išgąsčio pranykdamas geltonoje dykumoje, medis jo gedi. Išsigąstu žiūrėdamas į pranykstantį žmogų, bijau dėl visos žmonijos. Jokūbas Juškys, 9 kl.
Iš visų 16 paveikslų išsirinkau ,,Šiaurės vėją“. Jausmų apsiausty bandau susivokti ir atsiverti. Aistė Simonavičiūtė, 9 kl.
,,Mėlynas vakaras“ kaip ankstus rytas, niūrus, šaltas, verkia langas aprasojęs. Tylu, mąslu, ieškau atsakymo savy. Viltė Šimkutė, 9 kl.
,,Raudona upė“ – tai kraujas, kairiajame kampe matau žmogų. Raudona spalva nuo aušros iki įtampos. Justas Tenys, 10 kl.
Šiandien buvau muziejuje, ir mano akys įkrito į paveikslą. Jos prigludo prie smėlėto kranto stebėdamos, kaip jauna, grakšti mergina vardu Astrida nuskriejo pasikinkiusi drakoną, it zylė grūdą užuodusi. Drakono aštrūs sparnai draskė saulėtą vėją. Po kiek laiko iš paveikslo išplasnojo gražusis drakonas ir sugrąžino man akis. Iš dėkingumo aš jį nuvėliau muziejaus edukacijos klasėje. Emanuelė Delnickaitė, 6b kl.
Dar yra laiko nueiti ir pamatyti, kaip švyti spalvos gruodžio pilkumoje.
Jono Vapsvos nuotr. akmeniškiai I turo Dainų dainelės koncerte, už jų nugarų Algimanto Vorevičiaus paveikslai.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė
