Daukanto Kalviai
,,…Dėl ko gi žemaitis arba lietuvis negali būti giriamas, jei kantriai gynė savo namus ir liuosybę nuo neprietelių, mylėjo dorybę, o neapkentė nedorybės.“
Šie Simono Daukanto žodžiai iš pirmosios 1822 metais lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos ,,Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Garbusis istorikas savo pirmąjį istorinį tekstą rašė ne mokslininkams, ne „mokytiems vyrams ir galvočiams“, bet valstietėms motinoms, kad jos pasakotų apie protėvių darbus savo vaikams. Deja, šį veikalą išspausdino tik po daugiau kaip 100 metų – 1929 jau atkurtoje Lietuvos Respublikoje.
Šie pirmosios istorijos žodžiai iškalti ir Regimanto Midvikio 1993 metais atidengtame paminkle prieš Lenkimų bažnyčią, kurios šventoriuje palaidota Simono Daukanto motina Kotryna Odinaitė-Daukantienė (1757-1847). Vienas iš gražiausiai tvarkomų ir oriai kuklių kapų garbingoje vietoje. Ir dar su plačia epitafija apie narsią moterį, prie Liepojos su dieveriais dalyvavusią Tado Kosciuškos sukilime, paskui ,, palikusi šiame pasaulyje bevargstančius dvi dukteri ir sūnų, kurie raudodami savo meilingos ir išmintingos motinos minavonei tą akmenį padėjo.“ Prie Daukanto motinos kapo ugnelę įžiebė ir Akmenės gimnazijos septintokai, sustoję Lenkimuose bekeliaudami iš Daukanto gimtųjų Kalvių, kur ne tik paaugusį ąžuolyną lankė, per Šventąją į piliakalnį ėjo.
Daukanto Kalviai kaip sala su jo laikus menančiu senuoju klevu, trobos vietoje pastatyta klėtele, stogastulpiais, naujais informaciniais stovais, iš kurių krenta istoriko slapyvardžiai, ąžuolyno sodintojų pavardės ir kiti svarbūs gyvenimo faktai. Srauni Šventoji apsuka piliakalnį ir skuba į jūrą, iki kurios nuo Kalvių nebe tiek ir toli. Tinka Daukantui, prie vieno kalno gimusiam ant kito kalno ilsėtis, jau kitos šventos upės vandenų klausytis.
Grįždami sustojome Skuodo Romualdo Granausko bibliotekoje, kur laukė kraštotyros skyriaus bibliotekininkė Monika Untulytė-Padolskienė, tad apvedžiojo, parodė ne tik tapytojos Indros Grušaitės, skulptoriaus Jono Virbausko darbų parodas, bet ir knygos muziejų, kuriame daug visko apie poetą Stasį Jonauską, prozininką Romualdą Granauską, kalbininką Juozą Pabrėžą. Įrengtas ir atskiras diplomato Vygaudo Ušacko kambarys, kad jaunimui paliudytų, jog nėra jokios provincijos ar nuošalumo, jei norima mokytis, pasaulio pamatyti. Ir vėl atsiliepia Daukantas laiško eilute: ,,Iš mokslo ne tik pats turėsi naudos, bet dar tapsi naudingas ir kitiems.“ Dar daug ko dovanojo kelias pagal TŪM kultūros programą spalio 15 dieną keliavusiems septintokams.
7b klasės lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė
