Kaip ir prieš dvejus metus pirmąją vasaros dieną, per patį jazminų, pinavijų, vilkdalgių žydėjimą, Akmenės krašto muziejuje surengtas talentingos pianistės Emos Šliažaitės rečitalis. Pilna salė klausytojų, juk ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai jaunos atlikėjos pirštai barsto jos mylimo kompozitoriaus Fr. Šopeno preliudus, ir ne tik – kūriniai jau iš visų septynių sąsiuvinių pagal japonų ugdymo filosofo, smuikininko Šiniči Suzuki (1898-1998) metodą, kurį Akmenėje ne pirmus metus taiko Izolda Gulbinienė, merginos savarankiško mokymosi ugdytoja, skatintoja. Ji ir koncerto vedėja, kūrinių ir mokymosi istorijos pasakotoja. Kaip ne kartą teko matyti ir girdėti, kūriniai liejosi laisvai iš atminties.
Dar prieš dvejus metus Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos meninio ugdymo skyriaus vedėja Irida Motekaitienė merginai rekomendavo mokytis bet kurioje specializuotoje muzikos gimnazijoje, bet Ema liko Akmenėje ir čia baigs ne tik dešimtąją klasę, bet ir visus mokymus pasirinktu muzikos metodu, tad jau ir šiemet iš sveikintojų sulaukė kvietimų koncertuoti: Viekšnių gimnazijos mokytoja ekspertė, Gėtės instituto bendradarbė Gilma Plūkienė pakvietė Emą koncertuoti rudenį respublikinėje vokiečių kalbos mokytojų konferencijoje, režisierė Reda Butnorienė įsivaizdavo spektaklį, kuriame jungtųsi šokis ir muzika, mat, Ema ir šokėja. Algirdas Gricius, ,,Jaunuomenės“ įkūrėjas, prieš dvejus metus išdalijęs ženklią sumą skatinamųjų stipendijų gabiems mokiniams ir studentams, džiaugėsi, kad Ema, viena iš stipendininkių, taip gražiai įžvalgas pateisinusi.
Kai po koncerto visi apsupo Emą, kad liktų nuotrauka, mintyse pavadinau ją sutelktu Palaikymo choru. Kaip dažnai gėlės žydi be mūsų valios, bet dar geriau, kad galime tuo džiaugtis. Kaip ir talentu, ištikimybe, pasitikėjimu ir pačiu tyliausiu valingu darbu. Ir jau neatskirsi, ko daugiau –jaunos merginos talento ar mokytojos idealistės energijos. Be abejonės, ir darnios šeimos rūpesčio ir palaikymo.
Rita Ringienė
