Jie, 2004-ujų metų Akmenės vidurinės mokyklos abiturientai, kelis kartus tikslinosi, derinosi vieni su kitais, kad vasarą susitiktų savo mokykloje po dvidešimties metų. Dar viena sugrįžusi laida be skubos, kad pavėluos į užsisakytus pietus, ėjo apėjo savo, jų žodžiais, modernią ir jaukią mokyklą, vėrė kabinetų duris, klausinėjo apie skambučio garsą ir mokytojus, atsakyti nebuvo sunku, nes trylikos būryje net septyni vietiniai, jeigu priskaičiuotume prie akmeniškių Jūratės Jankauskaitės-Krūmienės, Artūro Ulmio, Tomo Trimailovo, Orestos Balodytės-Taškuvienės, Laimono Zinkevičiaus Ventoje gyvenantį Viktorą Arlauską ir Viekšniuose įsikūrusią Editą Ruginytę-Urniežienę. Pokalbis pynėsi ir žaismingai, ir rimtai, kad galėčiau paliudyti apie 1985-ųjų gimimo klasiokus, tiesa, jie sakė, kad yra paskutinieji vidurinės mokyklos dvyliktokai (Akmenės gimnazija akredituota 2005 m.), bet joks pakitęs statusas, sumažinimas ar padidinimas nepakeis universaliausio žodžio ,,mokykla“, kur mokomasi ne vien matematikos ar kalbų, bet ir to, kas susieja, suvienija laiko ir erdvės nuotoliu atskirtus. Į susitikimą atėjo ir abitūros egzaminus laikę kitose mokyklose, be skirties, ar tai licėjus, ar profesinė mokykla. Jei norisi susitikti, ne kliūtis atstumas, todėl tos dienos archyvinį sąrašą papildė iš anksto suderinęs atostogų grafiką ir iš Norvegijos atlėkęs Algimantas Sidaras, iš tos pačios tolimos šalies ir Artūras Budreika, derintis teko ir Ispanijoje gyvenančiai Monikai Pociūtei-Fahle. Visai arti Akmenė dabar šiauliečiams Elitai Balodytei, Gediminu Krūmui, netoli ir Vilniuje gyvenančiai Ingai Momkauskaitei-Surplienei.
Kokia jų karta, persiritusi iš XX pabaigos į XXI amžių? Dauguma pamatė svečių šalių, dirbo ir užsidirbo, paskui sugrįžo kas iš didesnių miestų, kas iš Anglijos, nes norėjosi, kad vaikai, kaip ir jie patys, mokytųsi Lietuvoje. Visko dar bus, nors eina pasirinktu keliu, atsakingai augina vaikus, džiaugiasi ir nesipuikuoja, priešingai, siekia tikrumo kaip į draugus skaitovo balsu prabilęs Šiaulių vyskupijos Šeimos centro programų koordinatorius, geštalto terapeutas ir mokytojas Gediminas. Ne vienas jų kartojo, kad gyvenimo piramidės pagrindas – šeima, o viršūnė tam ir viršūnė, kad būtų į ką galvą ir širdį kelti.
Didžiausios iš tų metų 62 abiturientų klasės auklėtoja Danutė Čiapaitė jau atsisveikinusi ištars: ,,Jiems dabar tiek pat metų, kiek buvo man per jų išleistuves.“
Daug visko nutinka, kai žiūri ir matai, kaip žmogus ir medis užauga, lieka ir nuostaba, kai iš apgenėtos slyvukų gyvatvorės į saulės pusę tiesiasi žydinčios šakelės, nors beveik pats rugpjūčio vidurys…
Rita Ringienė