Jie, Akmenės vidurinės mokyklos 1989 metų abiturientų laida, susitinka ne tik kas penkeri metai. Ne todėl, kad nemažai liko gyventi gimtinėje, o susitikimų organizatorės Kristina Kalakauskaitė-Jomantienė ir Daiva Šapkauskaitė-Gerikienė ranka pasiekiamos, bet todėl, kad išliko poreikis susižinoti vienam apie kitą, susirašyti ilgiausius atstumus nuo Vezuvijaus papėdės iki Norvegijos šiaurės įveikiančiomis žinutėmis. Ir vis iš jaunų dienų centro – Akmenės, kur augta nuo darželio iki paskutinės klasės, o jei dar iš to paties namo, tai ir į talką šilauogių skinti prisikviesi, kaip juokavo Mažeikiuose kirpėja dirbanti Dalia Šeputaitė, jai pritarė Ventos pašto vedėja Dangirūta Mačiuitytė-Jazdauskienė. Ne tik šilauogių, juk iš Floridos parskridusį Egidijų Končių Mažeikiuose operavo iš tos pačios laidos dabar chirurgas Linas Švažas.
Nors susitikimų nuotraukose ne visada tie patys veidai – vieta ta pati, nebūtų genius loci trauka, kad nesuvažiuotų iš arti (Elika Markušenko, Linas Stirbys, Daiva Valančiauskaitė) ir iš toliau kaip Andželika Pilvinytė iš Kauno, Jūratė Aleknavičiūtė, Renatas Strakšas iš Klaipėdos, Daiva Kochaitė iš Šilutės, Jolanta Balkauskaitė iš Štutgarto, Vytautas Rašinskis iš Vilniaus.
Ir susėdo po mokyklos apvaikščiojimo būrelis tame pačiame kabinete, kur abiejų klasių auklėtojų Birutės Kazickienės ir Žanos Savickienės darbo vieta. Prieš penkerius metus abi sklaidė archyve saugomus popierinius klasių žurnalus su 60 abiturientų sąrašu, kuris vis laiko atminty koreguojamas, dauginamas (jau yra ne tik vaikus užauginusių, jų vestuves atšokusių, bet ir vaikaičių sulaukusių) ar trumpinamas (prisiminė per anksti išėjusius Rolandą Čerpą, Mindaugą Rakauską, Ingą Vaičiutę).
Nors archyvo sąrašas nekinta, o jie visi jauni 1989 metų pavasario vaikai, žurnale – dalykų, elgesio ir stropumo pažymiai, kurie tada buvo svarbūs, net lemtingi, o dabar nurimę archyvo lentynoje, nors dvylika metų jauną žmogų vertinę. Kas buvo tada kitaip, jei tiek švietimo reformų įvyko?
Pagal žurnaluose įrašytus tvarkaraščius pamokos prasidėdavo 9 val., o šeštoji baigdavosi 14.45. Iškalbus faktas iš ,,Bendrų žinių apie mokinius“, kad tik pusei tėvų tegalėjo prisiskambinti laidiniu telefonu: 31-am iš 60-ties, bet dauguma mokinių gyveno Akmenėje, tik 9 važinėjo iš Agluonų, Kivylių, Alkiškių ir Dabikinės. To laiko abiturientai iš pirmųjų mokytojų Stasės Dambrauskienės ir Rūtos Šimkienės rankų visus aštuonerius metus mokėsi ne penkias, o šešias dienas per savaitę net 19 dalykų: atskirai gimtosios kalbos ir literatūros mokė Elena Vaškienė, Rita Poškutė, grupėmis po pusę klasės rusų kalbos ir literatūros – Birutė Kazickienė ir Žana Savickienė, algebros, geometrijos – Antanas Čiapas, informatikos – Danutė Čiapaitė, istorijos – Irena Jokubauskienė, visuomenės mokslo – Vilgermina Stonienė, biologijos – Salomėja Trimailova, fizikos – Vladas Avelis, chemijos – Margarita Daugvilienė, vokiečių kalbos – Kornelija Lukauskienė, Vida Tupikienė, muzikos – Česlovas Liaugminas, fizinio lavinimo – Jonas Dagilis, Regina Gudes, pradinio karinio parengimo – Jonas Sutkus, medicinos – Angelė Radavičiūtė, dar turėta ir gamybinio mokymo praktikos. Buvo privalomi ir visuomenei naudingas darbas, ir saviruoša. Ilga darbo savaitė (35 pamokos), bet beveik mėnesiu anksčiau pasibaigę paskutinieji mokslo metai. Tada abiturientai rinkosi iš penkių per televiziją paskelbtų temų: ,,Miškas ir lietuvis A. Baranausko ,,Anykščių šilelyje“, ,,Žmonių likimai Vaižganto ,,Dėdėse ir dėdienėse“, ,,Mano mėgstamiausio poeto eilėraštis“, ,,Pabudome ir kelkimės“ (K. Genys), ,,Laiškas motinai“. Rinkosi ir parašė gerai, nes Linas Švažas mokyklą baigė aukso medaliu, o Vaida Mikalauskytė ir Andželika Pilvinytė – sidabro, brandos atestatų išdavimo protokolas pažymėtas birželio 16-osios data.
Abiturientų laida jau tik tik po Sąjūdžio vasaros išėjusi į Baltijos kelią. Jiems, dar mokykloje pėsčiomis ir dviračiais daug Lietuvos vietų aplankiusiems, tinka atsakyti į klausimą, ar buvo, ar tebėra Baltijos kely. Matau kylančias rankas ir sakau, kad reiktų pasidovanoti šiais metais išleidžiamą jubiliejinę monetą. Juk Baltijos kelias ne vien prisiminimas, kaip ir kiekvieno gyvenimas vis siekiant tikrumo, apie kurį kalbėjo taip paprastai ir netikėtai atsivėręs Vytautas.
Kaip tikra yra, kai šeštadienio popietę per stipriai palenki užrakintos mokyklos durų rankeną, ir atskuba saugos darbuotojas. Abi pusės prasidžiunga, kad nieko blogo nenutiko ir kad viskas laiku – ir budėtoja, ir klasės draugai, vienas kito pasiilgę.
Rita Ringienė