Rašėme diktantą trys dienos prieš 230-ąjį Simono Daukanto gimtadienį, o jis žiūrėjo nuo sienos iš Jono Zenkevičiaus tapyto portreto ir liepė saugotis klaidų, juk buvo geras mokinys ir dailiaraštis. Žiūrėjo nuo sienos aukštumos, laiko tolumos ir šnibždėjo: ,,Tauta viską gali prarasti – turtus, namus, pačią tėvynę, bet jos kalba visuomet su ja išliks: kentės tauta vargus, vergijos bus naikinama, bet savo kalbos niekuomet neužmirš.“
Tikrai šis ruduo yra ypatingas: sukanka 35-eri metai, kai atgimusioje Lietuvoje mūsų kalba paskelbta valstybine. Šis svarbus įtvirtinimas atėjo su Sąjūdžiu. Oriai, su dainomis ir daukantiška meile. Daukantui būtų patikę, kad lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai iš visos krūtinės dainuoja savo dainas. Ne veltui vasaromis grįžęs iš Petrapilio vaikščiojo po žmones užrašinėdamas dainas, paskui išleido knygą, vienintelę pasirašytą tikruoju vardu.
Spalio pabaiga pilna Daukanto, juk gimtadienis, ir visi nori prie jo prisiglausti. Tarsi pašvarėti, sustiprėti. Uždegėme spalio 27 –ąją ir mes, devintokai, žvakelę ant piliakalnio su Daukantu, kad ir jam, ir mums būtų šilčiau per rudenio darganas. Kad nesuabejotume ko išsigandę ar netekę.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė
