Nuo jo ir prasidėjo vienos dienos patyriminė pamoka Vytauto Mačernio takais. Dar ir diena ypatinga, nes Lygiadienis, Rugsėjo 23 dienos prieigos. Pirmiausia ir sustojome Sedoje prie paminklo žuvusiems Tėvynės apsaugos rinktinės kariams, ta pati kautynių mūšio data -1944-10-07, kai žuvo ir jauniausias klasikas, išgyvenęs tik 23 metus ir 133 dienas. Mokykla Sedoje buvo įsteigta tais pačiais poeto gimimo metais, bet ir nudegė tą patį rudenį. Dairomės aplink, prisėdame, nors suolas skirtas trims (pagal skulptoriaus Mykolo Saukos sumanymą Vytautui Mačerniui, Pauliui Jurkui ir Leonardui Andriekui), sutelpa keturi septintokai, kiti stoja už nugaros, kad kartotųsi literatūros istoriją dairydamiesi aplinkui, o ženklų čia ne vienas: Vytauto paminklas su Pauliaus Jurkaus žodžių eilute: ,,Visi lietuviai dirbkime išvien“, liepų alėja prie Varduvos arba Sedulos upės su išlikusiu tvirtu tiltu, Antano Baranausko biustas, stogastulpis kalbininkui Adomui Šoblinskui. Suolas išbraižytas poeto eilučių žodžiais, reikia gerai įsižiūrėti, kad perskaitytum ir kokį ketureilį išsinešiotum ne tik tą dieną: ,,Aš likimą Tavo/ Puikiai suprantu./ Kas didėja nuolatos,/ Tas tampa vienas.“
Žemaičių Kalvarijoje dar reikės pastovėti prie šv. Veronikos koplyčių, paskui paėjėti iki Jurkų sodybos su nuoroda, kad čia rinkdavęsi literatai, o dabar sodyba tebelaukia pirkėjo. Tai į jų kiemą apsisukęs arklys įvežė mirtinai sužeistą Vytautą. Paskui sustosime Atminties vizijų stotelėse pagal kraštotyrininko Konstantino Bružo sumanymą: pradinės mokyklos vieta, Šarnelės piliakalnis, Kerpauskų šaltinis su žemėlapiu stende (nuo 2011 metų Mačernio puskilometrio ilgio takas eina per privačią Tomo Augustino Kerpauskio žemę) ir Girios kalnas arba Žvyrynėlis, kur savo gimtinės vietą Vytautas ir po ankstyvos mirties 101-aisias gimimo metais saugo, aplankiusiųjų Jo kapą žvilgsniais įtvirtinamą. Visai netoli Pasaulio Teisuolių Kerpauskių sodybos ir slėptuvės vietos, kur per trejus karo metus gelbėta ir neįskųsta gausi 11 žmonių žydų Faktorių šeima išliko gyva. Juk ir artimiausia kaimynė našlė Elžbieta Mačernienė su savo septyniais vaikais turėjo žinoti, bet niekam, kam nereikia ko neprasitarė. Tik pati kaip ir Kerpauskai į Sibirą buvo išvežti. Kai suvedi galus, artimus kilometrus, supranti, kad gelbėtojų tikrai buvo daugiau, negu oficialiai pripažinta. Tebūnie, kaip yra, nes žmoniškumas neturi ribų, dar ir šių metų, kai nerūpestingai pasigaudydami einame pas Vytautą Mačernį vis paskaitydami atmintinai išmoktus sonetus, kontekste.
Tad ir šio rudens kelionėje jau kažkelintą kartą su kitu būreliu pas Mačernį keliaudama radau naujų pažymėjimų: ties posūkiu iš pagrindinio kelio 2021 metų vasarą atidengtas stulpelis su įrašu apie 4 Šarnelės šeimas (Juozas ir Bronislova Straupiai, Juozas ir Adolfina Kerpauskai, Stanislava Dausinienė, Boleslovas ir Ona Stulpinai), išgelbėjusias 25 žydų gyvybes iš Alsėdžių ir Telšių geto, o pati gatvelė, gal vienintelė visoje Lietuvoje be skverų Šiauliuose ir Vilniuje pavadinta Pasaulio Tautų Teisuolių gatve. Daug pamokų tik vienoje edukacinėje kelionėje – literatūros, kalbos, istorijos, etikos, etnologijos, o vairuotojas dar suspėja po tradicinių kitus mokinukus į namus išvežioti.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė
