Akmenės gimnazijos duris vasaromis vis veria buvę mokiniai. Kai tariasi dėl susitikimo
šeštadieniais, primena mokyklos baigimo metus. Į laiškų dėžutę iš organizatoriaus Pauliaus
Ratkevičiaus įkrito kiek netikėtas prisistatymas: „Norime susitikti mokytojos Aldonos Avelienės
1979 metų pirmokai.“ Juk rašo menininkas, tai tokio originalaus netikėtumo galima tikėtis,
skaičiavau su paklaida, teko tikslintis, pačiai prisiminti, kaip keitėsi švietimo struktūra. Tada
pradinę mokyklą baigdavo per trejus metus, ketvirtokai – jau ant pagrindinio ugdymo pirmojo
laiptelio, tad ir juos perėmė auklėtoja Romana Everlingienė. Tiesa, tada buvo dvi didelės (po 29) ne
tik ketvirtokų, bet ir pirmokų klasės. Susirinkti paskatino vienas kitam duotas pažadas per Aldonos
Avelienės laidotuves šių metų kovą. Rašė, ieškojo nebuvusiųjų, nes savo pirmąją mokytoją mylėjo
ir gerbė, per šventes be užmaršties lankydavo, o ji savo užaugusių pirmokų, jau užsidėjusių
auksinius laiko vainikus, laukdavo, kaip ir tada klausinėdavo, ar viskas gerai.
Kai suėjome po gimnazijos apvaikščiojimo, visi palinko prie archyvo vedėjos Romos Andrijaitienės
atneštų žurnalų: jie, žinoma, popieriniai, dailiai mėlynu rašalu išrašyti, titulinis lapas dviem
kalbomis – lietuvių ir rusų, pamokos prasidėdavo vėliau – 8.30, baigdavosi 12.05, mokėsi pirmokai
septynių dalykų ir saugaus eismo, pirmąjį pusmetį pirmoji pamoka visada skaitymas, antroji –
rašymas, tada jau matematika, piešimas, muzika ir dainavimas, fizinis lavinimas ir darbai. Sukosi
metai, o pradžios devintukai atvedė į kitą viltingą skaitmenų porą – 39-oji abiturientų laida
(auklėtojos Irena Jokubauskienė ir Vida Tupikienė) baigė 1990 – nepriklausomybės atstatymo
metais. Į susitikimą, lyg savo pirmosios mokytojos Aldonos neapčiuopiamu būdu sukviesti, atėjo
trylika: iš Vilniaus atvyko IT inžinierė Evelina Fridrikaitė, ES projektų vadybininkas Saulius
Greičius, iš Kauno – medikė Sonata Linkauskaitė, iš Panevėžio – Giedrė Petraitytė, tolimiausią
kelią iš Kopenhagos įveikusi Svetlana Markušenko ir beveik akmeniškiai: sėkmingai
ūkininkaujantis Algimantas Žilius, Vaidotas Žalys, Andrius Cechanavičius, teisininkė Vida
Lapšytė, Ramunė Vasilkevičiūtė, Erika Sutkutė, Lilijana Ūkanytė ir Paulius Ratkevičius, vėliau lyg
į antrą pamoką iš Naujosios Akmenės atskubėjo Tomas Meižys ir akmeniškis Mindaugas
Jokubauskas. Diduma klasės, kai sąraše kryželiu pažymiu per anksti išėjusius Liną Erleckį ir Petrą
Noretą. Nebūtų klasės susitikimas, jei vienas apie kitą nežinotų, nesidžiaugtų ar nepaguostų.
Taip kiekvieną mokyklą kaip bateriją įkrauna jos sugrįžtantys vaikai. Jie juokauja apie išdaigas,
bausmes, o buvusius gal tik tą dieną svarbius dalykus pakeičia išsipasakojimas apie patirtus
sunkumus, kuriuos gali tik pats vienas įveikti, bet liudiji ir apie sutikto žmogaus įtaką, pasikeitimus
ir sustoji tos akimirkos nuotraukai prie klasės draugo Pauliaus išskaptuoto Metraštininko. 2005
metais Paulius atvedė savo dukrą Kotryną į pirmą klasę ir padovanojo gimnazijai šią skulptūrą.
Pasigirsta po tiek metų klasiokės balsas, kad reikėtų pratęsti kūrinį, kad mokslo kopėčios įveiktų
lubas kaip šviesi mintis ar išsipildžiusi svajonė, gal ir įveikta abejonė. Gal tikrai Paulius vėl imsis
darbo ir papildys savo kūrinį kaip palinkėjimą jau kitiems XXI amžiaus pirmokams, iš pašaukimo
dirbantiems mokytojams. Tokie tad namų darbai kūrybingam pirmokui ir ne po pamokos, o iš
pokalbio, laisvos kūrinio interpretacijos po 45-erių metų. Ir stabilios kopėčios sujuda ir ima augti
kaip pupa iš vaikystėje perskaitytos pasakos…
Rita Ringienė
Nuotraukoje susitikimo dalyviai prie Pauliaus Ratkevičiaus Metraštininko.