Mūsų gimnazistai po Šatrijos Raganos ,,Seno dvaro“ leidosi į kelią, kad aplankytų apylinkių dvarus. Pirmiausia sustojome prie Merkelio Račkausko gimtojo dvarelio Šiaudinėje, gal ir jo anūkas Tomas Venclova bus čia stabtelėjęs po pasaulio kelionių, ne kiek toliau ir kito Meškių Gadoniškių dvaro liepų alėja, ir Paragiai, kur dailininko Nikodemo Ivanausko dukterys rašytojos po vienu Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu kūrė. Kultūros sala laukų ir miškų apsupty, pavienių ir būrelio žmonių visais metų laikais lankoma. Nuoširdi muziejininkė Sandra Sakalauskienė ir mus pasitiko, pavedžiojo, pasakojo, pyragu ir arbata vaišino. O akys matė daugiau, negu buvo spėta pasakyti: paveikslų originalai ir kopijos, audinio gabalas iš muziejininkės Sandros rankų staklėse, solidžioji Giedriaus Židonio parengtų laiškų knyga, ilgai skaitoma, įsiskaitoma, kad pažintume Lazdynų Pelėdos tėvą ir kaip plunksnos žmogų, dešimt metų susirašinėjusį su lenkų rašytoja Eliza Ožeškova, buvusia taip arti Nobelio literatūrinės premijos, bet užleidusia vietą švedei Selmai Lagerliof, dar ir pažintis su poete Marija Konopnicka, o iš to ir laiškai iš Paragių ir į Paragius – brangiausią Nikodemo vietą, iš kurios į tolimiausius Europos miestus keliauta ir sugrįžta, kur tiek svajota, į tolumas žiūrėta įsižiūrėta. Kruopštus laiškų vertimas į lietuvių kalbą, prisiminimai leido pažinti Nikodemą ne vien tik kaip dailininką, bet ir kaip rašytoją, epistolinio teksto meistrą. Gal dar sulauksime ir ,,Baltosios mergelės“ vertimo. Sakmiška vieta ir dėl iš pašaukimo Paragių dvare tarnaujančios muziejininkės Sandros pasakojimo, ir dėl tik belapio medžio trikampyje regimo pelėdų uokso, ir dėl samanų aksomu apdengto rašytojų akmens, ir dėl noro čia vis sugrįžti.
Paskui vėl senasis kelias su rankos mostu į Kairiškių mokyklą, kurią savo lėšomis pastatė Vladas Sirutavičius. Ne tik kartono fabriką, bet ir mokyklą, visais laikais svarbiausią statinį, kad žmonės gyventų ir įsigyventų, kol jų vaikai leisis į Kelią. Dar Pavirvytė, taip gražiai dabartinio Akmenės seniūno Antano Naujoko prikelta, sraunia Virvyte apjuosta. Liepiu įsidėmėti, kiek kilometrų iš Viekšnių ateidavo broliai Biržiškos knygų į turtingą Pavirvytės dvaro biblioteką. Svečiavosi čia ir Šatrijos Ragana, ir moteris rašyti drąsinęs Povilas Višinskis, ir trumpai dvarininko vaikus mokęs Laurynas Ivinskis. Tuo pačiu senu keliu iš Kauno per Užventį į Viekšnius keliavo ir Balys Sruoga su žmona, turbūt ir jie ne kartą buvo užsukę, jei Vanda Daugirdaitė iš Paulavičių giminės. Kai stovėjome prie Biržiškų namo, priminiau, kad Viekšnių bažnyčioje jaunieji Sruogos susituokė 1924 metų kovą. Dar po dvidešimties metų jų dukra Dalia pasiėmė paskutinį tėvo laišką, atsiųstą iš Štuthofo į Viekšnių paštą…
Gyvenimas kaip mįslėje apie kelią: ,,Jei prakalbėtų, daug pasakytų…“
Nuotraukose Akmenės gimnazistų kelionės fragmentai.
Vienuoliktokų lietuvių literatūros mokytoja Rita Ringienė
