Visada šventos ir per vienintelį gyvenimą minamos, atmenamos.
Gruodžio 11 dieną Akmenėje įvyko IV archeologinė ir istorinė konferencija, kurios pagal turinio apimtį būtų užtekę bent trims paeiliui. Bet juk žmonės galėjo susitikti sutartą dieną visi drauge toje pačioje vietoje lyg per penktus metus tebesitęsiančios ekspedicijos ilgąją žiemos pertrauką. Tyrimų koordinatorius ir veiklus vadybininkas VŠĮ ,,Akmenės istorijos muziejaus“ direktorius Arūnas Ostrauskis suteikė galimybę ne tik gyvai, bet ir nuotoliniu būdu išklausyti mokslininkų Ernesto Vasiliausko, Vykinto Vaitkevičiaus, Gedimino Petrausko, MB Praeities tyrimų instituto direktoriaus Simono Sprindžio, kraštotyrininko Egidijaus Jaramino pranešimų apie tai, kas po mūsų žeme ir ant žemės. Tarsi priartėjo ir LDK laikai, kai dr. Svetlana Biliajeva iš Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Archeologijos instituto pasakojo apie Tiagino tvirtovės tyrimus.
Prieš amžius gyvenę žiemgaliai iš atvertų Vegerių kapinynų ir buvusių šventyklų, sodybų, pakelių atsišaukia įkapių papuošalais, lankinių ir pasaginių segių fragmentais, pamestomis ar užkastomis monetomis, vėrinių stikliniais karoliukais, kaltinėmis vinimis, puodų šukėmis, krosnių angliukais… Apie šventos žemės vietas, kur melstasi ir aukota, dėkota, kalba ilgaamžiai akmenys su pėdomis, duobutėmis, dar auga pušys ir ąžuolai, dar randama koplytėlių įtvirtinimų medžių kamienuose, o iš atminties ir pagarbos keliamos naujos pirmųjų vietose, sakmės ir padavimai – pirminio pasakojimo kodas, pelkių aukštumėlėse augusių didžiųjų pušų dar nesutrešusiais kelmais paliudijamas. Yra svarbių vietų, kurias norima aplankyti, pabūti ir ten padainuoti, pagiedoti, kaip rašo ekskursijos maršrutą automobiliais surašęs profesorius Vykintas Vaitkevičius. Apvažiuoti visas šias vietas nuo Papilės piliakalnyje budinčio ir budinančio Daukanto prireiktų visos dienos ir dar su pietumis ,,Luokavos“ kavinėje, kurios interjeras ištapytas dailininko Antano Adomaičio freskomis pagal Luokavos piliakalnio padavimus. Maršrutą jau išbandė Akmenės gimnazistai su archeologu Gediminu Petrausku, geografijos mokytoju Kęstučiu Norvaišu ir istorike Indre Šiurkiene.
Vietiniai žmonės galėtų sugrįžti padieniui ir be skubos, kad žvalgytųsi nuo svarbiausio žiemgalių alkakalnio klausydamiesi, kaip per akmenis skuba susitikti Vadakstis su Agluona, o nuo Kamanų bokšto pažiūrėję į Liepų salos kuprelę pasakotų vienas kitam apie slaptatakį, apie kūlgrindą, kuria ano laiko žmonės įveikdavo pelkės akivarus ir atrasdavo saugią nugrimzdusios bažnyčios vietą.
Tylūs ir ne daugiakojai, ne komerciniai žygiai į šventvietes, bet kokios atsparos vienintelei būčiai suteikiantys! Tebūnie tie žygiai be įjungto žingsniamačio atminties ir širdies ritmu.
Vedliui, tiesa, dar ne vieną knygą ar įrašą tektų atsiversti, kad neprašautų pro šikšnelę pasakodamas apie aplankytą vietą, kurioje jau negyvena, kaip ta senutė iš senos nuotraukos prie mitologinio Šliaužiančio akmens, kuris dabar jau su miestelio herbu Akmenės aikštėje. Išjudintas iš prigimtinės vietos akmuo daug senesnis net ir už karaliaus Žygimanto Senojo ranka pasirašytą 1531 metų raštą Krokuvoje, nors Karalių miesto ypatingumą bandė pajusti ir rudenį į ją nuvykę gimnazistai. Patirtinė kelionė neliko užmiršta ir jos įspūdžiais konferencijoje visų keliautojų vardu pasidalijo Rusnė Poškutė ir Skaistė Sutkutė.
Ačiū Arūnui Ostrauskiui, dar ir muziejų kursiančiam, ir ne vieną tokią sueigą organizuosiančiam, ačiū ir renginio, ekskursijos vedėjai Indrei Šiurkienei. Dėkui už leidinius, kurių parsinešėme po visko į namus dar paskaityti, pasigilinti.
Gimnazijos muziejaus kuratorė Rita Ringienė
