Nesibaigianti statyba, jei ji iš minčių, svajonių ar iš pirmo atlydžio sniego. Tą gruodžio 10 dienos popietę statybininkų būriai Akmenės gimnazijos stadione keitėsi. Pirmieji pamatus dėjo pradinukai su savo mokytojomis ir entuziastingai moderavusiais Mindaugu Krūmu ir Evaldu Radionovu. Statybinė medžiaga dar nekibo, tad reikėjo stumdyti plačiais kastuvais, sutelkti didėjantį pagalbininkų būrį, kai prisijungė didieji, ir kuorai pamažu kilo, apsirutuliavo ažūriniais kamuoliukais, aptakiai nugludintais rankomis, bet ir gundžiusiais tapti kulkomis, granatomis…
Pamažu dilo diena, pasilenkusi į vakarą, o pilies statytojai jau projektavo kitą, gal patvaresnę, ilgaamžiškesnę. Pirmieji jau po karštos sriubos įraudusiais žandais grįžo namo dar vis apmėtydami vienas kitą minkštomis gniūžtėmis. Ką čia ir besudrausi, jei baltas sniegas ir papuošta eglutė, klasėse mirksinčios lemputės tyliai šnabžda apie artėjančias Kalėdas…
p. s. Jau senokai galvodavau, kad jauni mokytojai imtų taip ir išsivestų vaikus palipdyti vieną dieną be baimės sušlapti pirštinių. Juk niekas be to neužauga, neužsigrūdina…
Su per gimnazijos langus besižvalgiusiais lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė
