Atrodo dar neseniai tik spalio pradžia buvo… Gelsvi rudens lapai krito, kuomet mes lankėmės Trakų istoriniame-nacionaliniame parke.
Lapkričio pabaiga – ir mes vėl kelyje. Šį kartą – Žemaitija. Kraštas, paminėtas dar 1219 m. ir istorijos vingiuose dovanotas, parduotas bei ne kartą atsiimtas. Mokykliniame autobuse svarstėme – o kaip mes – akmeniškiai… Mes žemaičiai, ar ne?
Pirmoji sustojimo vieta – Šaltojo karo muziejus Plokštynėje (vienas iš trijų tokio tipo muziejų pasaulyje). Kadaise tai buvo nesuvokiamo SSRS „plano“ dalis, kuomet vyko ideologinė kova tarp Rytų ir Vakarų pasaulių. Miškinga Žemaitija „tiko“ ginklavimosi varžyboms ir viena iš sudedamųjų dalių buvo ši požeminė karinė bazė šalia Platelių ežero. Gerai, kad taip ir liko nepanaudota…
Nuo Siberijos apžvalgos bokšto atsiveria puikus vaizdas į Žemaitijos didžiausią ir giliausią ežerą – Platelius. Ežeras – tikras Žemaitijos nacionalinio parko pasididžiavimas su 7 salomis, atgimstantis ir labiausiai lankomas šiltuoju metų laiku. Nedideliu upeliu Plateliai jungiasi su mažesniu ir mažiau girdėtu Beržoru, kuris nuo apžvalgos bokšto taip pat puikiai matomas.
Finalinė ekskursijos stotelė – Žemaitijos sostinė – Telšiai. Miestas, kaip ir Roma, ant 7 kalvų, neatsiejamas nuo Masčio ežero. Sutvarkyta ežero pakrantė, kunigų seminarija, paminklas Durbės mūšiui paminėti, amfiteatras, „Džiugo“ kavinukė. Etc… Gali vardinti ir vardinti lankytinas vietas šiame mieste. Jau grįždami padarėme išvadą, kad Telšiai vienas iš gražiausių Lietuvos miestų, į kurį norisi atvažiuoti ne kartą ir ne du.
Geografijos mokytojas Kęstutis
