Ypatingo laiko karta: Atgimimo metų vaikai, kai ištiko Sausio 13-oji, jie buvo vienuoliktokai, vaikinai po to jau nėjo į sovietinę armiją, įsitraukė į roko maršus kaip Andrius Paurazas ar stojo mokytis, o kai kas dar ir tebesimoko kaip jų Asta Vaicekauskaitė -Vaičiūnienė, dabar Šiaulių Dainų progimnazijos direktorė, siekianti doktorantūros VU Šiaulių akademijoje. Jauni, auksiniais savo laiko vainikais dar nevainikuoti, bet jau beveik visi praauginę ar užauginę savo vaikus, dauguma gyvenantys ir prasigyvenę Lietuvoje, bet matę pasaulio kelionėse, daug apie vienas kitą žinantys ir pasiilgę savo klasės draugų. Tą dieną jų susirinko pusė iš 20 buvusios ,,c“ klasės, ir Mindaugas Žalimas negailėjo komplimentų savo klasiokėms Sonatai Kontenytei, Žanetai Pundziūtei, Linai Paulikaitei-Tamošaitienei, Jolitai Kiudulaitei-Smilgienei, Rasai Latišaitei-Fifield, kaip ir Oskaras Dijokevičius už visus į susitikimą atvežtai auklėtojai Birutei Kazickienei.
Šio rugsėjo 17-osios popietę drauge apvaikščiojo savo mokyklą, gyrė dabar dirbančius, kad jauku, kad auga medžiai ir gėlės, kad turtinga biblioteka ir kabinetai. Tiesa, dauguma jų mokytojų kaip ir atestatus įteikęs direktorius Jonas Dagilis jau yra tame buvusių mokytojų rate, kurį ima ir vėl suaktyvina, pasveikina iš atminties jų buvę mokiniai.
Jau po to klausiau savęs, ar susirinktų jau šio Lietuvos laiko augintiniai, jei jų nelauktų tėvai, gyvi ir mirę. Tikrai lengviau susisiekti, kol laukia patys artimiausieji kaip Rasos, iš tolimos Anglijos parskridusios. Dar yra daug artumo, laukimu stiprinamo.
Ir kai vėliau atversiu Saulės Jonės sąsiuvinį, matysiu jos mamą Jolitą. Daug, labai daug gali pamatyti, jei dirbi mokytoja. Tau šypsosi n-tokai, o matai jų seses, brolius ir labai labai panašius jų tėvus… ,,Gyvosios skulptūros.“ – juokauju susipažindama ar ir vėl išsiskirdama.
Akmenės gimnazijos mokytoja Rita Ringienė
