Per mūsų miestelį teka Dabikinė – Ventos intakas. Ir mes jau pažįstame mažus upelius, kurie papildo Dabikinės vandenis. Kairieji jos intakai yra Akmenės I kaime įtekantis Gulbinas, mūsų vasarų džiaugsmas Pragalvys ir skaidrus Liuišis ties Viliošiais, dešinieji intakai –Akmenupis, Ringupis, Rūdupis… Gegužės 2 dieną kelis jų pravažiavome: suleisti į pralaidas jie prateka po keliu, paskui linksmai vinguriuodami įšoka, įsilieja į upę. Tokie maži, o nepavargsta bėgti. Nuo Viliošių grįžome pėsčiomis atgal į Akmenę. Dar susirinkome medžių, krūmų, gėlių vardų. Jau atskiriu: egles, pušis, ievas, beržus, liepas, ąžuolus, jau baigiančias nužydėti blindes, švelniaspyglius maumedžius. Jau blunka žibutės, bet baltuoja plukės, pradeda žydėti Petro rakteliai, paupių geltonos purienos, kiškio kopūstai, retai matomos violetinės gegužinės žvynašaknės, darželiuose žydi tulpės, narcizai. Sužinojome, kad kiškio kopūstai ne tik gražūs, bet ir skanūs.
O didžiuosius ąžuolus matavome sieksniais, po Viliošių liepa su auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja stovėjome kaip troboje, po ja dar viena klasė būtų sutilpusi. Dideli medžiai yra gražūs, paslaptingi.
Mes ėjome penkias valandas padabikiniais, paskui per Viliošių mišką ir mūsų pušyną. Bet ne tik ėjome, dar ir žaidėme slėpynių, valgėme, kartą tiek užsižaidėme, kad vienas net kuprinę pamiršo, gerai, kad draugų akys laiku pasigedo. Man labai patiko ir į tokį žygį eičiau dar 1000 kartų. Buvo baisiai smagu.
Kamilė Stoncelytė, 5b kl.
