Liepos 18 dieną prasidėjo Akmenės dienų savaitė, kurios šeštadienį į gimnaziją susirinko daug buvusių mokinių ir mokytojų paminėti Onos Jogailaitės įsaku 1596 metų liepos 16 dieną prie steigiamos bažnyčios įkurtą mokyklą, vieną seniausių Žemaitijoje. Įvyko trys pamokos: į biblioteką rinkomės susitikti su 2011 metų buvusia abituriente, o dabar neuroedukatore Ona Astrauskiene, paskui prie prieš 30 metų restauruoto Nijolės Vilutytės ir Romo Dalinkevičiaus vitražo pokalbį su menininkais moderavo dailės mokytoja Jūratė Varanavičienė. Gimnazijos erdvėse eksponuoti Simonos Bijanskienės juvelyriniai karpiniai pjaustiniai, Algimanto Vorevičiaus, Antano Adomaičio, Stanislovo Adomaičio, Gabijos Ratkevičiūtės, Ingos Vilės tapybos darbai, Pauliaus Ratkevičiaus skulptūros, Osvaldo Balodžio ir Tomo Trimailovo fotografijos, Neringos Jukumienės juvelyrika.
Šventinėje pamokoje nuskambėjo Vlado Chockevičiaus aranžuotas himnas, kuriam žodžius prieš 30 metų parašė Zita Momkauskienė, o muziką sukūrė Izolda Gulbinienė. Pasveikino suėjusią bendruomenę direktorės pareigas jau pusantrų metų einanti Eglė Radionova. Žemaitijos vėliavą ir savo dainą dovanojo 1971 metų abiturientai, kuriuos susitikti ir paminėti mokyklos baigimo 55-ąją sukaktį subūrė kūrybingoji Vilija Žalienė. Savo eilėraštį perskaitė buvusi mokinė ir mokytoja Jovita Grakavinienė, buvo prisimintas ir gražus faktas, kad Mokslų akademijos net trys akademikai yra iš Akmenės: biomedicinos m. dr. Vytautas Basys, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė, profesorė. Aurelija Žvirblienė ir visus pasveikinęs, savo mokytojus prisiminęs prof. habil. dr. Vidmantas Stanys. Taip jau sukrito į šventinę pamoką, kad apie gyvenimo sparnus kalbėjo aviacijos inžinierius Romas Žakys drauge su Žana Savickiene vedę iškilios sukakties pamoką Žaliojoje salėje prieš 30 metų.
Ne mažiau džiugu, kad galime pasidžiaugti jau XXI amžiaus jaunais mokslo daktarais: kalbėjo doc. dr. Aušvydas Patašius, pakvietęs savo klasės draugus Justiną Tamošaitytę ir filologą doc. Evaldą Švagerį, kurio nespėjau paklausti apie amžinąjį kalbos variklį, akustinę kalbos garsų struktūrą. Bet juk galima panirti į tekstus, kai šviesaus žmogaus vardas yra kaip raktas, suteikiantis galimybę nors kiek praverti jo tiriamos srities duris. Ištinka didelis džiaugsmas ir pasididžiavimas, o paskui ir suvokimas, kad tai yra ankstesnių kartų palikimas ir įpareigojimas dabartiniams kantriai ir rimtai dirbti.
,,Tautos gerovė svarbiau už lakuotus batus.“ – ataidi Kęstučio Kasparavičiaus eilutė, ištarta skaitovės Urtės Kateivaitės lūpomis. Atsimuša atminty, krenta į širdį…
Sveikino ir gražią dovaną (svarbiojo dokumento kopiją ant drobės) atvežė rajono meras Vitalijus Mitrofanovas. Dėkojame ir kabiname koridoriuje prie visų iš muziejaus albumų išėjusių vinječių ir nuotraukų, kad pamokos laukiąs penktokėlis bakstelėtų rodydamas savo tėvų ar senelių klasę. Iš kartos į kartą, kaip užrašė sveikinimo atvirukų prikūrusi Rima Mokusienė, kaip sakė vienas kitam jauni ir pražilę klasės draugai.
Kaitra atlėgo ir prieš didįjį lietų suėjome nusifotografuoti prie Ąžuolo, tuo būdu lyg iš naujo įkraudami seniausios mokyklos bateriją. Lyg iš naujo patikėdami, kad nenukirstas medis nenustoja augti.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė
Nuotr. Neringa Jukumienė, Vilija Žalienė; būrelis iš gausios 1986 m. laidos.
