Viena iš integruoto mokymo dienų pagal „Tūkstantmečio mokyklos“ 33 veiklą buvo išvyka į Šatrijos Raganos Židikus, kuriuose rašytoja gyveno, veikė ir kūrė 15 metų, pridėtume paskutiniųjų, bet ir brandžiausių kūrybos metų. Dabartiniai septintokai, baigdami šeštąją klasę, perskaitė ir įsiminė ,,Irkos tragediją“, tarėsi pakeliauti rugsėjo mėnesį. Kaip ir visada, taip ir per atsivėrusią kultūrinio ugdymo programą, siekta plėtoti mokinių bendrąjį kultūrinį išprusimą, stiprinant skaitymo poreikį, kai skaitymo ir raštingumo dermė neatsiejama.
Pradėjome nuo Marijos Pečkauskaitės įkurtos mokyklos meninio akcento, klebonijos ir ąžuolo, kuris šelmiškai aplijo gilėmis, o paskui suradome ir pirmąjį rašytojos kapo kryžių zomato angoje. Gyvybingas ąžuolas barsto giles, o jo medienos dirbiniai dar ilgiau tveria.
Muziejuje gražiai žemaitiškai pasakojo Erika Skeivienė, rugsėjo saulė nušvietė Rašytojos daiktus, ant grindų kaip takelius klodama langų rėmų atšvaitus. Aplankėme kapines, Kamilės rankoje žvakelė (tyliai apsidžiaugiu dėl jos supratingumo). Ant rašytojos vardo gimnazijos fasado jos nuotrauka ir žodžiai, bendruomenė vis renka Marijos Pečkauskaitės mergaitę už gerą mokymąsi, savanoriavimą ir elgesio pavyzdį.
Pažintis tęsis, jei perskaitysime dar ne vieną rašytojos tekstą.
Grįždami aplankėme įstabiąją Renavo milžinę – eglę, o Varduva nuplukdė kaštoniuko mostu panirusias svajones.
7b klasės lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė
