Balandžio 16-oji – diena, kai rašėme Nacionalinį diktantą apie pavasarį, dialogą, žoliapjovę ir fortepijoną. Per ketvirtąją pamoką nuo 8 iki 12 klasės – 116 mokinių ir 7 suaugusieji. Tiesioginė teksto kalba patikrino gebėjimą pereiti raštingumo pievą. Ak, ta skyryba, išbandžiusi vidinę klausą, taisyklių išmanymą ir logiką. Kantriai, motiniškai, bet ir su pasirinkimo laisve. Toliau nukeliavo istorijos mokytojos Indrės Šiurkienės diktantas, jau ne pirmą kartą, ir tuo džiaugiamės, sveikiname.
O dienos vakare Kaunas priartėjo, pasislinko į Lietuvos šiaurę – Mažeikių kultūros centre žiūrėjome lėlių teatro spektaklį pagal Balio Sruogos ,,Dievų mišką”. Visos aplinkinės aikštelės prisipildė geltonųjų autobusėlių – mokytojų paraginta ir kultūros paso apdovanota jaunuomenė atsigręžė vėl į Sruogą, skaitytą, girdėtą ar papasakotą. Juk programinis ir jubiliejinis autorius (eina 130-ieji rašytojo metai). Tikrai kūrybinga scenografiją kūrusių menininkų grupė: Audrius Vartininkas, Žaneta Jakštienė, Jūratė Bartaškienė, Ričardas Stankevičius. Rašytojo kalbos stiliumi į kūrinį įvedęs aktorius Mindaugas Černiauskas.
Vyravo lagerio baisumas, užsiminta apie priežastis, kodėl barokas susmuko į baraką, apie ,,valdžią” iš savųjų, bet ir nuožmiai svetimų, kitaip neišsilaikytų prievarta. Pasigedau tik apie dzinguliavusius ir dainomis vienybę išlaikiusius latvius, oriuosius norvegus, kurie taip ir neužsivilko SS uniformų, neprisilenkė net lageryje….
Plati medžiaga, kurią nelengva buvo suvaldyti režisierei Agnei Sunklodaitei, bet dar viena interpretacija įtaigi. Jaunuomenė žiūrėjo suklususi, prie išėjimo nugirdau, kaip klausė vienos mokytojos, ar Sruoga likęs gyvas. Mokytojai atsakė, kad knygos juk nebūtų parašęs, jei būtų miręs, neatlaikęs. Gal vėl atsivers ir klasikiniu būdu su Sruoga pasikalbės, tiek anos gimnazijos, tiek mūsų spektaklį žiūrėję dešimtokai, vienuoliktokai ir abiturientai.
Juk Sruogą taip gerai suprato, jam pasitarnavo Algis Samulionis, teksto pėdsekė ir atstatytoja mokslininkė Neringa Markevičienė. Turėsim rudenį dar vieną knygos tiražą. Galutinai išnirusį iš 300 pataisymų, nors ir ne pirmąkart tvarkytą. Juk prie Sruogos ir pats dorėji arba ne.
Nuvažiuodami pažiūrėjome, kur kelias į Būgius, kur Viekšnių bažnyčios baltas bokštas – čia tuokėsi Balys Sruoga su savo Vanda Daugirdaite. Grįždami dar ketinome sustoti prie užtvankos, kur kalnų žmogus mėgo vasaromis maudytis. Nepasinaudojau švelniąja prievarta, nesustojome. Kai atsigręžiau prie namų, degė vakarų dangus. Į gęstantį raudonį susisupo ilga negrįžtanti diena…
O Lietuvos nacionaline premija šiemet apdovanoto Gintaro Grajausko sukurtasis vyro ir moters dialogas, išbandęs rašiusiuosius tiesioginės kalbos skyryba, užsiminė ir apie ribas, pastraipas, įsiklausymą ir būtinąją tylą kaip duoną kasdienę, kaip žarą vakarinę, pasikartojančią ir vis kitą.
Ilga diena, tik vakaras trumpas…
Nuotraukose diktanto tekstas su skyrybos variantais ir sėkmingiausiai raštingumo pievą perėjusios mokytojos Indrė Šiurkienė, Judita Puzonienė, Jovita Kupstienė.
Diktantas: Gintaras Grajauskas „Pavasaris“.
Diktanto kuratorė Rita Ringienė