Birželio 5-oji –102-asis Vytauto Mačernio gimtadienis. Devintokė Atėnė Petrauskaitė kūrė rašinį kaip bilietą pabūti su sediškiais, kurių jauki gimnazija nuo 2004 metų Poeto vardu pavadinta. Po rytinio pabuvimo Šarnelėje sėdėjome jų gimnazijos salėje, klausėmės V. Kazlausko dainų.
Bet iš pradžių buvo rytas, pabudinta stirna, be perstojo kukuojanti gegutė, gal mūsų ilgą gyvenimą, gal Vytauto antro šimtmečio metus iš naujo pranašaujanti, kad eis, lankys, gal kaip anąkart iš toli pakeleivinėmis atkeliavęs poetas, o tada dar abiturientas Rimvydas Stankevičius su keliais draugais prigulė iki ryto vieną trumpą vasaros naktį… Apie tai paskaitytumėte prieš devynerius metus išleistoje jo esė knygoje ,,Betliejaus avytė“: ,,Mačernių sodybą pasiekėme jau gerokai sutemus (nors buvo vasara), todėl iš jos šeimininkų tegavome trumpą paaiškinimą, kaip miško ūksmėje atrasti kapą, ir po stiklinę vandens iš poeto šulinio <…> Nubudus nuo rasos permirkusiais džinsais, per miegus – it ant mylimosios –užmetęs ranką ant poeto kapo, gal ir ne itin dorai peržengęs pagarbos bei paslapties ribą, skiriančią gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, tačiau amžiams išgijęs nuo iš kapinių anksčiau man sklidusio baugaus nejaukumo pojūčio – poeto kapas ryte man atrodė ne mažiau savas ir mielas nei miegančių mano draugų siluetai, susigūžę šalia.“ (p. 20-21)
Mūsų būrio vaikinukai ir merginos pirmąkart aplankė Mačernio Šarnelę, štai kelios jų mintys: ,,Šaltas, gaivus šaltinis vaišino mus gal kadaise buvusio Amerikos ežero gelmės vandeniu. Paskui ta vieta, kur jis mėgo atsiskirti ir pabūti vienas. Skaitėme jo eiles iš seniai išleistos knygos, sėdėdamas galėjau jausti švelnų alsavimą sau už nugaros, lyg Mačernis skaitytų kartu su mumis. Paskui sutikome kitą būrį, skaitė kaip ir mes, liejosi fleita.“ (Erlandas Miknevičius, 8 kl.)
,,Kai važiavau į ekskursiją, labai daug ko nesitikėjau, nes kiek Lietuvoj tų piliakalnių. Bet pirmą kartą pamačiau kalną su vieninteliu Vytauto Mačernio kapu. Dar nebuvau aplankiusi kapo, kuriam priklausytų visas kalnas. Aišku, daug kapinių ant kalnų, tik čia kitaip. Stovėti prie kapo bent jau man yra nejauku, o čia buvo taip lengva, malonu. Ta vieta daugiau nei kapas – labai daug laisvės, erdvės. Tai šitai man labiausiai ir patiko.“ (Samanta Rasiukevičiūtė, 8 kl.)
Kai grįžome į gimnazijos kiemą, abiturientai jau dalijosi temų pasirinkimais, įspūdžiais. Dalis gal prisiminė, jog kūrė tekstus Mačernio gimimo dieną, kuris Septintojoje vizijoje parašė apie išdidžią vakarų ir šiaurės gentį ir karalių gėlę.
Patyriminė pamoka su gegute, Šarnelės ąžuolais, tradiciniu Sedos gimnazistų žygiu Vizijų vietomis. Ypatinga vieta tiems, kurie vis atsiverčia ir skaito Mačernio sonetus, vizijas, laiškus.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė
