Balandžio 21 dieną patekau į kalėjimą. Taip, į tikrą. Ne, nebijokit – nieko aš nepavogiau ar ko nelegalaus nepadariau. Į ekskursiją, auklėtojos Kristinos Jomantienės suorganizuotą, važiavau.
Kelionė buvo ilga. Vertė susimąstyti, kaip jautėsi kaliniai, vežami į kalėjimą? Turbūt keliagubai blogiau: be draugų, vieni, tyloje, nepatogioje mašinoje… Jie neturėjo galimybės sustoti degalinėje, aplankyti sakuras ir prie jų nusifotografuoti, pasivaikščioti su draugais ir kartu krėsti išdaigas. Ironiška, kad prieš apsilankymą Lukiškių kalėjime buvome Policijos muziejuje, kuriame pasakojo apie pirmuosius policininkus, kaip keitėsi jų uniformos, aparatai, transportas. Gaila, kad, kai ėjome į Lukiškes, nebuvo tamsu. O gal ir gerai – nebūčiau išėjusi pilno proto. Mus pravedė pro nepilnamečių skyrių, kuris, pasirodo, buvęs pats žiauriausias: jie ir prigalvodavo žiaurių žaidimų, kaip „lėktuvėlis” ar „dviratukas”. Apie juos net nepasakosiu. Nusivedė ir į rūsį. Mus tenai po vieną uždarė kameroje kelioms minutėms. Tamsoje. Nejaukioje tyloje. Man nebuvo nejauku, bet ir nebuvo ramu. Tokia tyla mėnesiams, metams varo iš proto. Tiek, kad kiti tiesiog nusižudo ar žiauriai save sužaloja. Savo noru. Gal ir ne savo. Gal trokšdami pasijusti vėl žmonėmis? Aišku, kad taip.
Kalėjimas veikė nuo 1906 iki pat 2019 metų. Įsivaizduojate, kiek daug žmonių čia kankintų? Nužudytų? Maniakinių?
Po muziejaus keliese su draugais važinėjome paspirtukais. Taip linksma buvo, tiek daug šypsenų ir juokų, kad net žandai skaudėjo.
Patyrus nors trumpam kalėjimo gyvenimą ir po jo laisvai išėjus į lauką, pagalvojau, kaip mes nevertiname laisvės. Pamirštame, kad ji brangi brangiausia. Laisvė kurti, mokytis, svajoti, veikti yra jėga. Ir linkiu jums to paties.
10a klasės mokinė Andrėja Ivanovaitė
