Kasdienybės šurmuly birželio 14-osios rytą stabtelėjome, kad išgirstume savo širdies plakimą… kad prisimintume tą baisiąja 1941-ųjų naktį, kai Maskvos įsakymu Lietuvoje ir kitose Pabaltijo valstybėse vienu metu prasidėjo žmonių deportacija, kai vienas po kito į rytus dundėjo traukiniai, išveždami tūkstančius vyrų, moterų, vaikų (permasinį trėmimą nuo 1941 m. iki 1953 m. buvo ištremta virš 150 tūkst. Lietuvos gyventojų)… Kiekvienas iš jų papasakotų skaudžių istorijų apie bandymą išgyventi nepakeliamomis gyvenimo ir darbo sąlygomis, pažeminimą, nuoskaudas, išardytas šeimas arba amžino įšalo žemėje likusius artimuosius… Papasakojo apie savo a. a. tėtį, išgyvenusį tremtį, ir gimnazijos psichologė R. Mokusienė. Sunku suvokti ar įsivaizduoti, ką teko patirti jaunam žmogui, išvežtam į Sibirą tiesiai iš mokyklos suolo ir praleidusiam lageryje 10 metų… Strigo žodžiai nuo emocijų, todėl jų tą rytą buvo mažai. Juos pakeitė muzika. Muzikos mokyklos mokiniai ir jų mokytojos Ž. Kazlauskaitė, J. Pakatilytė padovanojo koncertą ir savo gražiausius kūrinius skyrė Lietuvai. Kokie mes laimingi, kad galime džiaugtis vieni kitais po taikiu savo Tėvynės dangumi!
Indrė Šiurkienė
