,,Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę. / Gera grožiu rudenio man svaigti / Vario soduos ir šiluos liūdnuos, / Kai aš žiedą mirštantį skinuos, / Bemąstydams apie didžią baigtį…“
Atpažinote vieną svarbiųjų, egzistencinių talentingo ir programinio 7 ir 12 klasėje poeto Broniaus Krivicko 1948 metais rašytų tekstų. Partizanai Bronių vadino literatūros profesoriumi, jis žuvo su draugu Mindaugu Blinkevičiumi-Nemunu išduotas 1952 metų rudenį Raguvos girioje. Po metų abu perlaidoti ant tako Putiliškių kaimo kapinėse. Nuo jų ir pradėjome pėsčiųjų žygį jau šio laiko Klaipėdos universiteto profesoriaus Vykinto Vaitkevičiaus vedami.
Labai norėjau, kad mano 11 septintokų, anksti atsikėlusių 2022 spalio 23-iosios sekmadienio rytą, taip eitų ir klausytų pasakojimo, dainų, regėtų, kaip įskeliama ugnelė titnagu, kaip čia pat susikalamos kopėčias ir įkeliama kuprinėje atsinešta koplytėlė su saulute į eglę, kad pasimelstų jau kito žygio dalyviai, kad skaitytų jo eilėraščius čia, kur buvo atrastos spausdinimo mašinėlės detalės po išsprogdinimo prieš 70 metų…
Dėkojame autobusą skyrusiai Direktorei, kantriam vairuotojui Alfonsui Cvetkovui.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė
