Grupelei Akmenės gimnazijos dvyliktokų ir vienuoliktokų literatūros ir istorijos pamokos lapkričio 12 dieną vyko už gimnazijos ribų, tolokai – Kaune, į kurį galime grįžti ir grįžti daug kartų nesikartodami, nors mes tikrai kartojomės, liesdami pirštais ir žvilgsniais, tikrindamiesi, ko ausys girdėjo per pamokas.
Pirmiausia apėjome didingą arkikatedrą baziliką – jos sienos su kriptomis ir palaidojimo vietomis kaip Lietuvai tarnavusių žmonių panteonas. Ieškojome Motiejaus Valančiaus – Vytauto Mačernio autoriteto (gal nustebtum, jei nežinotum). Sustojome prie Maironio, Bernardo Bučo bareljefu papuošto, įtvirtinto. Užėjome į jubiliejinių metų šventovę – vieną seniausių mūrinių pastatų Kaune, didžiausią gotikinės architektūros statinį iš ilgainių ir trumpainių plytų surišimo nuo pat XVII a. pradžios. Nuo čia per baigiamą atnaujinti Rotušės aikštę ir Maironio namai, kuriuose – literatūros muziejus. Visi 16 gimnazistų pirmąkart perėjo aštuonis Maironio namų kambarius ir sustojo mansardoje, kur eksponuojama Balio Sruogos ,,Dievų miško“ parašymo 80-čiui skirta paroda ,,Sunaikinti žmogų žmoguje“. Prie stendų reikia pasilenkti, įsiskaityti, įsižiūrėti. Tai ir jo dešimt metų neišleisto, bet nenuredaguoto romano sakiniai, ir eksponatai iš Kauno namų. Ir nėra skirties tarp teksto ir autoriaus, juk memuarai. Iš Sruogų daiktų įsiminiau neišvaizdų žaisliuką, kurį Vandai Sruogienei po Balio Sruogos mirties į Čikagą atsiuntė jų namų šeimininkė Petronėlė Savickaitė. Žaisliukas buvo ir rašytojo vestuvinio žiedo pakuotė maskuotė. Žiedas po priesaikos 1924 metų pavasarį Viekšnių bažnyčioje ne tik stiprino sutuoktinį, bet ir įveikė Atlantą ir parriedėjo į jų namus, kuriuose dabar muziejus. Ne tik pasakoje daiktai sugrįžta į savo vietą, juolab po savininko mirties. Tik parašiau ir norėčiau žinoti, kur buvo žiedas Štuthofo metais, kaip jo neatėmė, jei pats nenusimovė nuo piršto vedamas iš namų.
Jau autobuse didžioji keliautojų dalis patikino, kad Sruogų namuose labiausiai patikę: kai susėdę ant grindų klausėmės muziejininkės, kai žiūrėjome į jų bičiulės Santeklių dvarininkių augintinės ir menininkės Onos Bagnickaitės dovanotus audinius, Jono Prapuolenio rankų baldus svetainėje (įsivaizduok, kad būtų įsimintiniau, dar jo sumeistrautus rėmus, Čiurlionio paveikslams įtverti) ar kaip rudens instaliacijoje sugrėbtus lapus, obuolius mansardoje ir lauke, nenušalusias vynuoges prie sienos, molio plokštelių pano lauke ir didžiąją kriaušę, sodintą paties Balio. O namą, projektuotą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žento Vladimiro Zubovo, reiktų perdažyti. Va taip, be ilgai truksiančio projekto Kauno meras imtų ir paskirtų švelniai žalsvų dažų sienoms perdažyti. Nebent turėtų tiek nublukti, kad jaukus namas pradėtų jaustis kaltas ir užleistų kam vietą…
Iš čia dirbančių moterų tokia rami šviesa, jaukuma, kad vėl girdi Sruogos poeziją. Dar šeimos ryšiu, dovanų galia: medienos namui pastatyti dovanojo jaunavedžiams Kazimieras Daugirdas, čia pat Būgiuose sumeistravo langus, duris, surentė rąstus, paskui vėl išardė, sukrovė į traukinį ir nugabeno turbūt iš Viekšnių geležinkelio stoties į Kauną, paskui kaip iš lego per vasarą surentė namus, kuriuose jie gyveno trejus laimingus metus, kuriuose paskutinę vasarą praleido Balys Sruoga jau vienut vienutėlis. Paliečiu sienų lentelę ir atsišaukia miško uosiai iš anapus Kamanų, taip netoli Akmenės tie miškai.
Norėčiau būti Kauno merė, nors niekada nebūsiu…
Bet Sruogų namai gyvi, šilti, kol yra tokių muziejininkių, tad gali ir Tu ten užsukti, pabūti, paklausyti.
Kartu keliavusi mokytoja Rita Ringienė
