Vėl po Didžiuoju ąžuolu Akmenėje susėdo įvairiaamžis būrys: vaikai, tėvai ir mokytojai. Neišsenkantis tylus jaudulys Pradžios ir Pabaigos nerimasty. Gimnazija po vasaros remonto darbų: erdvioje rūbinėje su galimybe tapti priedanga naujos spintelės, moderniai renovuotos erdvės, STEAM kabinetas, kad būtų dar moderniau, jaukiau, patogiau mokyt(is) be atskirties ir su pasitikėjimu. Tad gimnazija laukė ir sulaukė sugrįžusių po atostogų savo 330 mokinių. Visus vidaus ir apdailos darbus rikiavo nuo birželio pradėjusi dirbti nauja direktorės pavaduotoja ūkio reikalams Eglė Jonuitienė, šakninė akmeniškė, buvusi abiturientė. Direktorės pareigas einanti Eglė Radionova dėkojo vairuotojams, meistrui Gintautui, valytojoms, padėjėjams, kad savo jėgomis tokį kalną pavyko nuversti, kad aplinka – žaliasis gimnazijos prieangis – sutvarkyta, žydi Danutės Mikienės puoselėjamos gyvos palangės, abipus tako platėjantys rožynai – abiturientų dovanos mokyklai. Nuoširdžiai mokytojai plojo ir už naujai paskirtą pareigybę pavaduotojui Mariui Petokaičiui.
Po mokytojams surengto Jurgitos Čičelienės seminaro jau kitą dieną pasidžiaugta ne tik atsinaujinusiomis erdvėmis, bet ir abiturientų rezultatais: net septynių dalykų egzaminų rezultatai aukštesni nei respublikos vidurkis. Kintantis, bet ir orus džiaugsmas veria vienos iš 42 gimnazijų duris. Be abejonės dėl išlikimo nuo pirmosios iki paskutinės klasės. Be konkurencijos, tik su bendradarbiavimo, susitelkimo siekiu pratęsti, kas pradėta Akmenėje prieš 430 metų – tiek minėsime pavasarį švęsdami mokyklos įkūrimo sukaktį. Įpareigojančią, vienijančią datą iš praeities į ateitį paminėjo miestelio seniūnas Antanas Naujokas, drauge pasidžiaugdamas, kad mokinių nemažėja, o ir atsikelia jaunų šeimų, perka namus ir įsitvirtina. Seniūnas linkėjo laikinajai direktorei Eglei Radionovai tapti pastoviąja, jo žodžiams kaip ir mokytojos Gintarės Kontenės padėkai šventėje dalyvavusiam merui Vitalijui Mitrofanovui už dovanas pirmokams susirinkusi bendruomenė pritarė plojimais.
Nesibaigiančio Rugsėjo palinkėta į ilgąsias atostogas išėjusiems mokytojams: daug lengvaatlečių išugdžiusiam kūno kultūros mokytojui ir treneriui Steponui Rinkūnui, biologei Irenai Zubavičienei, etikos ir rusų kalbos mokytojai Žanai Savickienei. Kiekviena mokykla kaip stotelė, kurioje pasitinkama ir išlydima, tik nepakeičiama žinia širdį graudina.
P. S. Kelios dienos iki rugsėjo, Stadiono gatvėje sustojo automobilis, moteris iš jo pasiteiravo, kur buvęs stadionas. Atsakiau, kad beveik toje vietoje, kur dabar daugiabučiai, dar pasitikslinau klausdama: ,,Turbūt senokai besilankė Akmenėje?“ Ji prisipažino, kad prieš persikeldama į Kauną čia pabaigė šešias klases, o dabar gyvenanti Čikagoje. Moteris vėl klausia, ar išlikę tie keturi Dabikinės tiltai. Prasidžiugau, juk atnaujintas vienintelis tiltas iki šiol tebevadinamas Trimis tiltais, bet kad kas ieškotų keturių, kaip apie jų buvimą liudija sena fotografija muziejuje? Pakviečiu iš Akmenės 1961 m. išvažiavusią Virginiją su sūnumi užeiti į gimnaziją, apžiūrime ir Trijų-Keturių tiltų nuotrauką, o ji mini mokytojus Praną Brazdžių, Vladą Rimkevičių, pasidžiaugia gėlėmis ir prasitaria, kad ten, tolimoje šalyje, mažai tokių jaukių mokyklų. Virginija Edita Ruzas nukeliavo ieškoti tilto per Dabikinę – upės tėkmės, nuplukdžiusios tiek metų. Moju ranka ir sakau sau, kad būna ir tokių Rugsėjo atvirukų su netikėtai sutiktu žmogumi ir taip plačiai šį rudenį aptartais kardeliais, tarsi švelniausiu ginklu už mokslo šviesą.
Mokytoja Rita Ringienė
