Kalno šešėly
Gimė boružė
Šešėlis virto rytu.
Rašau poeziją jau apie 6 metus. Bet haiku manęs netraukė. Ar galiu 7 žodžiuose sutilpti? Ar gali ten šokti kregždės? Ar gali suptis alyvų kvapas? Tekėti liūdesio upės su žydinčiais krantais? Maniau – ne. Iki šių metų kovo. Nes mano pati mieliausia Mokytoja, kurią drąsiai vadinu ir drauge po šitokio kartu nueito kelio, Jūratė Mikalauskienė, vieną saulėtą rytą, kai tik buvo pabudusios musės, kurias stebėjau pro lietuvių kabineto langą, padėjo man ant stalo dar vieną atspausdintą lapą. Ak, eilinė pamoka, galvoju, vėl prisiminsim, kas parašė odę ,,Telefui Likui”, kas nedavė ramybės Vasariui, o gal ką veikė Kukutis mieste. Bet ne. Tai buvo kvietimas dalyvauti respublikiniame haiku konkurse ,,Gamtos slėpiniai”. Paėmiau. Pavarčiau. Pagalvojau apie tai, kad patirtys augina ir pasakiau, kad po Velykų atostogų darbą pristatysiu. Haiku prirašiau daugiau nei tikėjausi, Mūza, matyt, ant peties, išglamonėta tų nedrąsių pavasario spindulių, užmigo. Tada prasidėjo kitas kūrybinis procesas – reikėjo jį apipavidalinti. Aš – gamtos vaikas. Mėgstu apsikabinimus su beržais, eglėm ir apsiverkusiom sakų ašarom pušim. Žinojau, kad į šį darbą įdėsiu ne tik modelino, akrilo, bet ir GAMTOS. Nuo sraigių kiautų, iki biologijos mokytojos išliaupsintų kerpių ir šiaip visokiausių gamtos trupinėlių, aš sulipdžiau tai, kas buvo sieloj. Pati džiaugiausi procesu, atsitraukimu nuo egzaminų, ir nebijau pasakyti, kad buvau patenkinta ir rezultatu. Paveikslas pasakoja istoriją. Jis gyvas. Gaila buvo net pakuot, siųsti į Druskininkus, konkurso komisijai, atrodė, uždus. Ir tada tyla. Nukeliavo, nenukeliavo? Užduso ar dar gyvas? Ir štai, gegužės 4-ąją sulaukiau žinios, jog tapau konkurso laureate. Nu smagu, suplasnojo širdis, vis dėlto, mano darbą vertino dailininkai, kūrybinių dirbtuvių turėtoja, lietuvių kalbos specialistai, bet ne taip, kaip plasnojo kuriant. Kūryba – mano sparnai. Nuostabią patirtį aprašiau, pamoką, kurią vis sau kartoju – svarbu mėgautis keliu, procesu, o tikslas gali laukti visai kitoj pusėj nei tu ėjai. Ačiū tariu lietuvių kalbos Mokytojai, nes visad tiki, palaiko ir švelniai padeda sparnams išsitiesti. Ačiū sakau ir dailės mokytojai, nes noriai parūpino trūkstamos žalios spalvos akrilo ir, žinoma, irgi labai jaukiai ir meiliai paskatino pasinerti į kūrybines erčias.
Gervės sparnas
Palietė erčią būties.
Plunksna virstu.
Straipsnio autorė Julija Kugrytė
