Laisvės vaikai apie Laisvę

Kiekvienai tautai ir šaliai reikalinga nepriklausomybė. Tik tuomet tauta sukuria valstybę ir gali eiti į priekį, vystytis ir tobulėti. Bet tam, kad šalis būtų laisva, jos piliečiai turi būti pirmiausia laisvi viduje. Tokie laisvi, kad sugebėtų pasipriešinti priespaudai ir apgintų savo orumą.

Po ilgų okupacijos metų 1990 kovo mėnesio 11 dieną Lietuva atkūrė nepriklausomybę, kurią buvo paskelbusi 1918 vasario mėnesio 16 dieną. 1991 metais sausio mėnesį SSRS mėgino įvykdyti valstybės perversmą panaudodama savo ginkluotąsias pajėgas, bet Lietuvos žmonės išėjo ginti svarbių valstybės objektų: Aukščiausiosios Tarybos, Radijo ir televizijos komiteto, Televizijos bokšto ir Tarpmiestinės telefonų stoties, norėdami apsaugoti savo šalies nepriklausomybę. Niekas nesitikėjo, kad prieš beginklius žmones bus pasiųsti tankai. Deja, sausio įvykiai pareikalavo 14 žmonių gyvybių.

2021 metais minimas Sausio 13-osios trisdešimtmetis. Tuose įvykiuose dalyvavo didelė Lietuvos dalis, ir šie žmonės man paliko nepriklausomą ir laisvą valstybę. Iki tol SSRS sudėtyje žmonės buvo prispausti: jie negalėjo reikšti savo nuomonės, laisvai vykti į kitas šalis, būti savimi, kai cenzūruojama spauda. Laisvė yra didelė vertybė, o nepriklausomybė reiškia visišką žodžio, veiksmų ir pasirinkimų laisvę. Bet laisvai rinkdamiesi, mes negalime pamiršti, kad esame atsakingi už savo pasirinkimų pasekmes, todėl išliksime nepriklausomi tik tada, jeigu kiekvienas bus atsakingas už savo moralinius, politinius ir kitus pasirinkimus. Tik laisva tauta sugeba įžvelgti tiek vidines, tiek išorines grėsmes, galinčias jos laisvę suvaržyti. Vadinasi, laisva tauta yra ir budinti tauta.

Aš esu laisvas, nes šiandien galiu domėtis tuo, kas vyksta tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, turiu savo nuomonę ir ją reiškiu. Aš galiu mokytis, ugdyti save. Mokiniams yra sudarytos galimybės parodyti savo įvairius sugebėjimus konkursuose, varžybose, mokslo olimpiadose, jose dalyvauju ir aš. Galėsiu studijuoti, atostogauti kitose šalyse. Galimybė naudotis internetiniu ryšiu leidžia man susisiekti su bet kurioje pasaulio vietoje gyvenančiais žmonėmis, leidžia save išreikšti: kurti, dirbti bendruose projektuose. Aš gimiau tuo metu, kai Lietuva jau buvo nepriklausoma, todėl nežinau, ką reikštų gyventi okupuotoje šalyje, tad džiaugiuosi, kad esu laisvas. Tik turiu neužmiršti, kad mano laisvė neturi apriboti kitų žmonių laisvių. Kiekvienas turime ir pareigų, kurių nevalia užmiršti. Pavyzdžiui, tėvų pareiga yra auklėti vaikus ir juos globoti, o vaikų pareiga yra rūpintis tėvais senatvėje.

Lietuvoje pilietiškumas ugdomas tiek šeimose, tiek mokyklose. Kiekvieną Sausio 13-ąją dieną mūsų mokykloje ant palangių uždegamos žvakutės ir keliama vėliava ir šiam įvykiui atminti ir žuvusius pagerbti. Mokiniai ir mokytojai susirenka mokyklos kieme. Renginyje dalyvauja ir šauliai. Giedant himnui iškilmingai pakeliama vėliava. Nors aš pats Sausio įvykiuose nedalyvavau, tai suteikia progos pajusti tų įvykių dvasią.

Visa Lietuvos istorija nuo pirmojo jos vardo paminėjimo 1009 metais liudija apie lietuvių laisvės troškimą. Laisvė ir nepriklausomybė yra didelė dovana, bet ir didelė atsakomybė. Tik brangindami laisvę sugebėsime atpažinti bet kokią gresiančią priespaudą ir jai pasipriešinti, o 1991 metų Sausio įvykiai parodė lietuvių vidinę laisvę ir ryžtą tą laisvę apginti.

                                                               Donatas Andruška,  Akmenės gimnazijos 11kl.

Laisvė man reiškia daug, ir tikri piliečiai neturėtų šikti ant savo šalies, o kaip tik stengtis daryti gera. Nemandagiai prasitariau, nors man pritartų Kristijonas Donelaitis: ,,Eik, – tarė, – šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin./Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams,/ Sav ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.“ Tiesa, šūdvabaliu Pričkus išvadina filosofuojantį tinginį Slunkių. Jis tikrai to vertas, bet ir dabar dar sutinku Slunkiaus giminaičių, drįstančių peikti savo gimtinę. Tokių pasiklausiusi, neištveriu ir užkertu donelaitiškai kaip ir tada, kai maištingasis XVIII amžiaus literatūros pradininkas kėlė lietuvninkų orumą. Dar daug lietuvių myli ir brangina savo žemę, nors ir po 300 su viršum metų, ir po 30 metų tauriausia forma pasikartojusių Pilėnų girdžiu per daug nusiskundimų – užuot  branginę, ką paliko televizijos bokštą supę žmonės, vis piktinamės. Tad jau ramiau, mandagiau atsakau klausdama, o ką tu padarei, kad ji, Lietuva, taptų geresnė? Klausiu ir savęs, juk gyvenu  jau septyniolika metų laisvoje šalyje, kur galime daryti, ką norime, nereikia bijoti ir jausti nerimą.

Sausio 13-oji yra liūdna diena, bet ir brangi, garbinga diena, todėl turime ir suklusti, prisiminti tuos, kas gynė mūsų laisvę, nepabijojo tankų, tai dėl jų, kvietusių, atvykusių ir stovėjusių,  ryžto mes esami laisvi. Sausio 13-ąją aš miniu jau ilgą laiką – man  tai yra reikšminga data, nuo tada, kai drąsūs žmonės apgynė šalį. Po mokyklos žadu eiti į kariuomenę, būsiu savanorė, jei reiks, ginsiu savo šalį. Mokytojos pasakodavo istorijas, kaip tai buvę baisu. Jeigu ir vėl ta pati situacija pasikartotų, neabejoju, mes kiltume ginti savo krašto. Juk keli iš Sausio 13-ąją žuvusiųjų buvo šauliai – tai Ignas Šimulionis ir Darius Gerbutavičius, vilnietis abiturientas ir būsimasis stalius. Abu dabar amžinoje sargyboje po Antakalnio pušimis. Jauniausi iš tos nakties žuvusiųjų, dar prisimenu ir Vytautą Koncevičią, penkiasdešimtmetį tremtinį  iš Kėdainių. Skaitmuo penki (5-15-60-50-90) jo biografijoje pasikartojo daug kartų: tebuvo vos penkerių, kai 1945 metais  su tėvais ištrėmė  į Komiją, kur tėvas ir broliukas mirė badu, bet devyniolikmetis Vytautas po 15 metų  su motina grįžo į Lietuvą ir dar po dvigubai tiek metų žuvo prie bokšto. 1941-ųjų gimimo tremtinys gynė 1991-ųjų Nepriklausomybės Aktu pasirašytą Laisvę. Ištremtas ir sugrįžęs į nelaisvę, bet likęs laisvas visa savo siela.

Prie mūsų gimnazijos tą Laisvės gynėjų dienos rytą keliame vėliavą, visi išeina iš klasių į kiemą ir sustoja kaip tyli gyvoji siena. Šauliai atneša vėliavą ir kelia stiebu į viršų. 2021 metais Ją vėl pakels, gal mūsų dėl karantino bus mažiau, bet žvakelės – Pilėnų žarija – degs namų languose.

Jau nuo mažų dienų žinojau, kad mano gyvenimo kely bus savanorystė. Renkuosi ją, nes jaučiu, to noriu ir ryžtuosi pasimokyti, kad tapčiau stipresnė.

                                          Karolina Švažaitė,  Akmenės gimnazijos 11 kl. mok.

Laisvė man – natūralių   išraiškų, užmojų, meniškų palinkimų forma, pilna gyvenimo verpeto, šėlsmo, veržlaus vėjo gūsio. Tai galimybė kurti, kalbėti(s), klausti, kvėpuoti, stebėti pasaulį skvarbiomis akimis, klausytis ausimis, pajausti širdimi. Laisvas žmogus vengia pasyvių formų ir laužo užtvarų virbus. Ji, Laisvė, kviečia būti vieningiems įvairovėje ir įvairiems bendrybėje, suteikia galimybę mylėti žmogų, juo rūpintis.  Bet kiekvienas renkamės, kokia mūsų  laisvė: plačiai siaura, gražiai bjauri, klaidingai teisi, džiaugsmingai liūdna, ištikimai protestantiška, magiškai realistiška. Kokia dar Ji?  Anonimiškai ,,drąsi“ komentaruose prieš ir po rinkimų? Ar atvira kaip vaiko balsas apie nuogą karalių? Gal ji kaip paukštis mažo miestelio varpinėje,  įlėkęs ir nutūpęs ant XIX amžiaus pabaigos varpo su įrašu lietuviškomis raidėmis? Ji kalba ir Loretos Asanavičiūtės balsu: ,,Ar aš galėsiu šokti per savo vestuves?“ Ji kaip melsva gėlelė visomis išgalėmis skleidžia šviesą net tamsiausią naktį? Tai ir popieriaus lapai be paraščių, juos taip mėgo katastrofų laikotarpio rašytojai, bet rinkosi ir dailininkai…

Pasak  prancūzų rašytojo ir filosofo egzistencialisto Albero Kamiu, ,, Laisvė – ne dovana, kurią gauni iš valstybės ar valdovo, o gėris, kurį kasdien turi iškovoti pats, savo pastangomis“. Būtent šią eilutę įprasmina, įtvirtina 1991 metų sausio įvykiai, kai žmonės išdrįso stoti prieš destruktyvią, liuciferišką jėgą. Tą žvarbią, juodų it anglis debesų užgultą žiemos naktį susitiko tiesa ir melas,  šviesa ir tamsa, praeitis ir ateitis, blogis ir gėris, vėl amžinasis ,,būti ir nebūti“. Nukrenta neiginys ,,ne“ ir tvinksi kaip nerami ir budinti širdis vienintelį žodį Būti. Būti Vilniuje, Gedimino mieste, baltuoti Trimis Kryžiais iš aukštumos, vilnyti Vilnele pro aukštąjį kalną, kur Pilis, kur vėliava savo spalvomis plazda. Būti Akmenėje, mano gimtajame Šiaurės Lietuvos miestelyje, kurio aukštumoje to paties vardo kaip ir Vilniuje bažnyčia Onos Jogailaitės įsaku įkurta. Tad Laisvė ir dovana, ir gėris, ir įpareigojimas.

2021 metų sausio 13-ąją minėsime jau trisdešimtąją Laisvės gynėjų dieną. Per tiek metų Lietuvoje užaugo nauja laisvės karta, joje esu ir aš.  Kai gimiau, buvo praėję 11 metų po 1991 metų Sausio. Klausiau mamos ir tėvo, ir močiutės, kaip jie atsimena tą dieną, tą naktį į sekmadienį.  Labai panašiai, tik močiutė jau buvo išgyvenusi ankstesnį karą ir pokarį. Kai gimė jos dukra, mano mama, atrado paskutinio partizano Antano Kraujelio bunkerį, šiemet jau aš matau ekrane, kaip slėptuvė po krosnimi vėl atrandama iš naujo. O ką aš sau atrandu, kai išgirstu klausimą, ar šiandien, įvykiui pasikartojus, stotume į kovą, kaip prieš trisdešimt metų stojo jie? Neatsakau nieko, nedrįsčiau dėtis didvyre, bet ir nepatenkinu tų, kurie tikisi, kad žmonės nesueitų į gyvą grandinę. Tokių faktų negaliu simuliuoti, būtų negražu, o gal ir nedora. Tad įsimenu paveikslą, prieš kelerius metus pastebėtą socialinėje erdvėje, pasidomėjusi sužinojau, kad tai Andriaus Zakarausko drobė „Raudonas potėpis“. Vaizdinį atpažinau iš tą sausio naktį darytos Virgilijaus Usinavičiaus fotografijos. Esu ją mačiusi, ypač Sausio minėjimų išvakarėse. Kaip arti tada buvo fotografas, paskui tą vaizdą išliejo monochrominėmis spalvomis jaunas dailininkas, kuris tada, 1991 metų žiemą, tebuvo devynerių metų berniukas. Paveikslo gamoje įsiterpia nedideli, ekspresyvūs, švytintys balti, melsvi, raudoni intarpai. Centre – raudona  kraujo spalva, kuri ir negalėjo būti nepralieta, nes Laisvė nebūna pigi, o kraujas nebūna be reikalo, todėl ir mes, laisvės vaikai, jau turime palikimą – tą Sausio kraują ant žiemos sniego. Kitaip, ar rašyčiau, kad gyvenu nepriklausomoje Lietuvoje, o ekranuose vėl kartojasi vaizdai iš kitos šalies, ir man gaila baltarusių, gaila ukrainiečių. Skauda širdį, bet ar tai aprašysi, ar nuo to persigalvos Lukašenka? Gręžiuosi prie to, ką geriausiai moku – išsiimu dažus, įtveriu drobę ir tapau kaukes – tuo veiksmu plėšiu jas nuo kiekvieno veido, o ne – nuo snukių, kurie garbina galią. Savo destruktyvia prigimtimi, dvasios negalia kurpia neigiamą įtaką aplinkai, tiek žmogiškajai, tiek gamtinei.

 Tapau ir išreiškiu save, dar norėčiau jau rudenį studijuoti dailę, tapau, nes tai irgi yra laisvė kaip ir kiekvienas žalias pavasario lapas. Savo kūryba tarsi nusilenkiu dėkodama ir trylikai bokšto gynėjų, ir Loretai Asanavičiūtei. Yra paliudyta, kad prieš mirtį ji tarė: „Duok man ranką“, tiesiu ją, o atsitiesiu ir pati regėdama Antakalnio kapinėse palinkusią skulptoriaus S. Kuzmos „Pietos“ Motiną, ji prie pat Loretos kapo bei kitų aštuonių čia palaidotų po kraupiosios nakties: tik grįžusio iš tarybinės armijos Virginijaus Druskio, jauniausių vilniečių Dariaus Gerbutavičiaus, kuris ketino būti staliumi, ir abituriento Igno Šimulionio, atitarnavusio metus laivyne prie Vladivostoko Rolando Jankausko, pardavėjo Algimanto Petro Kavoliuko, statybos inžinieriaus Vido Maciulevičiaus, Lietuvos mokslų akademijoje dirbusio Apolinaro Juozo Povilaičio, kino studijos vairuotojo Vytauto Vaitkaus. Ilsisi čia aštuoni broliai ir sesuo, dar penki kitose Lietuvos kapinėse. Sena pasaka apie brolius juodvarniais laksčiusius pasikartojo XX amžiaus pabaigoje, tik brolių jau buvo vienu daugiau, kad jų skaičių ir lemtingą naktį įsiminčiau.

Gyvenk toliau širdyje, Loreta. Pašviesk ir man, laisvės vaikui, žvilgsniu mylimo minioje. Ir man vėl bus šviesiau, jei kada suabejočiau…

                                                   Vasarė Kuprevičiūtė, Akmenės gimnazijos abiturientė