Pradžia ir pabaiga lieka visada

Galėtų būti beveik formulė parašius vietoj lieka lygu, bet tekstas ne apie matematiką, o apie šviesą iš vidaus…

Kalėdinių papuošimų švieselės įsižiebia tyliai, dar tyliau užgęsta. Džiaugsmo šūksnių, šurmulio ir vienas už kitą gražesnių nuotraukų atvirukų pasipila Kalėdų prieigose, tarsi negalėtum būti neuždegęs trumpiausios girliandėlės, mažiausios žvakelės. Bet puošmenų saikas laimi tyliai ir nustebina net visko mačiusius, kai susisuka į stebuklingos žiemos ploniausią sniegą, ryto šerkšną. Arba, kai šviesa tamsiausią vakarą liejasi iš vidaus. Per mažiausios trobelytės ar per didelius Tavo mokyklos langus.

Gal prisiminusi seną formulę Akmenės gimnazijos bendruomenė prieš šias Kalėdas apšvietė svarbiausią savo interjero kūrinį – vitražistės, freskų kūrėjos Nijolės Vilutytės su vyru dailininku Romu Dalinkevičiumi 1975 metais sukurtą vitražų triptichą ,,Miško pasaka”, ,,Vaikai.”, ,,Jūros pasaulyje”. Kad kūrinys papuoštų tada  Akmenės vidurinės mokyklos didžiuosius langus, inicijavo tuometinė direktorė Eleonora Jasiulienė, kai stikliukus laikanti glazūra su švino juostele per laiką suminkštėjo, o gal ir maži jauno žvejo piršteliai paklibino, teko vitražo fragmentą restauruoti. Organizaciniais darbais 1996 metais pasirūpino tada direktoriaus Jono Dagilio pavaduotoja dirbusi Vilgermina Stonienė. Suspėta laiku parvežti ir sumontuoti prieš 400-ąjį mokyklos įkūrimo jubiliejų. Vitražas lyg balto angelo sparnu apglėbtas ir palikęs dar vieną įsimintiną faktą: iš Vilniaus restauruoto vitražo langelius apsiėmė parvežti Vaclovas ir Dalia Šileikos, jie tą dieną aplankė berniuką pagimdžiusią marčią Airidą, grįžę prie mašinos, jos neberado, bet žmonės ne apie pavogtą mašiną kalbėjo, priešingai, apsidžiaugė, kad joje dar nebuvo vitražo langelių.

                      Jaunų dailininkų pora tik po studijų (Nijolė Vilutytė baigė Lietuvos dailės institutą 1973 metais) sukūrė šį meno kūrinį, kuris juolab brangus, nes Nijolė Vilutytė tris žiemas mokėsi Akmenėje, paskui jos gabumus pastebėjo mokytojas Pranas Brazdžius ir pasiūlė tėvams dukrą vežti į konkursą Šiauliuose, kad toliau galėtų mokytis M.K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje. Pastabus mokytojas numatė konkurso finalą – Nijolė jį nesunkiai įveikė ir atsirado Vilniuje, svajonių sostinėje su krištoliniais bokštais. Tiesa, kai kalbėjomės, ji prasitarė, kad ,,tada norėjo jau po mėnesio grįžti namo, bet priprato, išgyveno šešerius metus internate“ ir dabar yra žinoma menininkė, sukūrusi apie 40 didelių darbų: Elektrėnų vaistinėje ir Marijampolės, Kauno, Elektrėnų, Vilniaus bažnyčiose, laidojimo namuose, Lietuvos ambasadoje Maskvoje, Alytaus kultūros centre, artimiausi nuo Akmenės yra Viekšnių gimnazijoje, dar ,,Žemynos juosta“ dabar uždarytuose ir lyg pamirštuose Žeimelio kultūros namuose.

,,Manyje gyvena linija“, – prasitarė dailininkė. Per ją, liniją, ir mitologiniai motyvai, biblijos įvaizdžiai ir paukščiai. Ir eilutės laiške, atsiųstame į Akmenę jau iš anksto žinant, kad vitražas išliko, saugomas, juo džiaugiamasi: ,, Maloni žinia, gimnazija išsiplėtė, tvarkoma, mylima! Kolektyvas kūrybingas – tai  aptikau Google.“ O ko nėra šioje globalioje saugykloje, yra atmintyje apie Vilučių šeimą, gyvenusią 1952-1960 metais prie pat Akmenės, Dabikinėlėje,  kur veikė senoji MSV. Iš ten kelias į mokyklą per ištvinusią Dabikinę, likęs iš tėvų aukštaičių prielankumas žemaičiams, nes ,,ši žemelė davė tokią jutiminę mitologiją, apie kurią tik vėliau knygose įskaityta ir vitražų spalvomis išlieta“.

Taigi gražu, kad, būtent, šiemet direktoriaus pavaduotojas Sigitas Pocius sumanė įmontuoti lempas, kad vitražo spalvos vakarais būtų matomos iš lauko. Laidelius išvedžiojo ir sumontavo Justinas Jocas ir Alfonsas Cvetkovas. Ačiū jiems už kruopštų darbą.

Dar gražiau šia šviesa iš vidaus dalintis su visais. Ir tai daugiau, negu skalsu.

                                               Akmenės gimnazijos muziejaus tvarkytoja Rita Ringienė

Nuotr. abiturientės Vasarės Kuprevičiūtės

ir Nijolės Vilutytės piešti angelai, atskridę su pasveikinimu į Akmenę.