Dvyliktokų atsakymo į klausimą „Kodėl taip sunku mylėti?“ paieškos Vilniuje

Spalio 7 dieną dvyliktokai mokymusi pasirinko neįprastą erdvę- išsiruošė į Vilnių. Ten pasitelkę dailę, muziką, teatrą, literatūrą ieškojo atsakymų į klausimą “ Kodėl taip sunku mylėti?“

24-oji buvo kitokia, kitokie buvo ir Salė, ir Milė, ir pats Pokštas. Būtent visą dvyliktokų kelionę Vilniuje ir jungė ši tema. O viskas prasidėjo MO parodoje ,,Kodėl taip sunku mylėti?”, kuri kelia klausimą, kodėl mums taip sunku suprasti, priimti, nesmerkti kitoniškumo? Taip pat tai ir klausimas apie santykį su savimi – kaip priimti save tokį, koks gimei, kaip rasti pusiausvyrą tarp kartais konfliktuojančių vidinių tapatybių ir nusistatymų. Paroda žadina jutimus vaizdu, garsu, panardina į vientisą išgyvenimą. Parodoje susijungia meno kūriniai, video instaliacijos, garso, šviesų ir netgi lietaus efektai. Viena iš pagrindinių parodos autorių bei sumanytojų – Susa Bubble teigia, kad jos alegorija dedikuota ateinančiai jaunajai kartai, kurios laukia sunkus uždavinys – priimti sprendimus ir veikti plūstant milžiniškam prieštaringos ir dažnai melagingos informacijos srautui, nepasiklysti savyje ir išlaikyti savo tikrąjį ,,Aš“.

Kito mūsų kelionės tikslo nereikėjo toli ieškoti. Jis buvo visai čia pat, antrame MO muziejaus aukšte, kuriame veikė paroda apie operą ir teatrą. Fone skambanti didinga klasikinė muzika privertė pajusti teatro užkulisių dvasią. O kiek jausmo pridėjo įspūdingos dekoracijos bei ypač tikroviškai atrodantys kostiumai! Nors opera ir teatras susideda iš netikrų, suvaidintų jausmų, parodoje buvo galima pasiklausyti nuoširdžių ir gyvenimiškų aktorių, šokėjų, kostiumų dailininkų bei kitų su teatru susijusių asmenybių pasakojimų apie gyvenimą teatre ir už jo ribų.

O kelionės kulminacija tapo Mažajame Vilniaus teatre išvystas Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis ,,Madagaskaras“. Tai buvo 3 valandos juoko, ašarų bei susimąstymo. Spektaklyje veiksmas sukasi apie Kazimierą Pokštą, kuris iškėlė idėją, jog reikia sukurti atsarginę Lietuvos kopiją Madagaskare. Griebtis už pilvų mus ne kartą privertė vienos iš pagrindinių spektaklio herojų – Salė bei jos geriausia draugė Milė. Salė sutirštintomis spalvomis pasakoja ne ko kito, o pačios Salomėjos Nėries gyvenimo istoriją. Tiek Pokštą, tiek Salę, tiek Milę kankino tie patys, mums dar MO parodoje išgirsti klausimai, kodėl taip sunku mylėti, sunku nesmerkti ir priimti…

Atsakymų į šiuos klausimus mes galbūt ir neradome, bet mes radome skaudulius, apie kuriuos dažnai visuomenė nutyli. O svarbiausia problemų sprendimo taisyklė – pripažinti ir atrasti. Tad su pilnu bagažu įspūdžių ir kupini apmąstymų, mes praturtėję ir atradę leidomės kelionėn namo.

Julija Kugrytė ir Vasarė Kuprevičiūtė

Facebook komentarai