Šatrija

Milžinas Alčis buvęs nepaprastai stiprus, todėl žmonėms padėdavo, nors ir pikto pridarydavo: tai keliaudamas didžiausius miestus išgriaudavo kaip šieno kupetas, medžius su šaknimis išraudavo, didžiulius akmenis mėtydamas, laivus triuškindavo. Kol prie vieno kalno susikovė net su slibinu. Ten atrado ir sukrautus turtus, kuriuos atidavė vieno pono dukteriai, vardu Jauterytė, nes tą mergaitę, nepaprastai gražią ir stiprią, pamilo. Už ją stipresnės nebuvo visame krašte. Ji, paėmusi už ragų, net jautį per galvą permesdavo. Tačiau šalia Alčio teatrodė kaip vaikas. Alčis ją labai mylėjo, o ji šukuodavo milžino plaukus ir barzdą šukomis, didumo sulig malūno sparnais. Kelionėse sėdėdavo jam ant pečių. Kai Alčis brisdavo per upes, vanduo jam iki kelių tesiekdavo.

Bet pasimirė jo mylimoji Jauterytė, Alčis labai jos gailėjęsis ir palaidojęs ją toje vietoje, kur šiandien stovi Šatrijos kalnas, jos garbei supylė didžiulį kapą iš smėlio, kurį trimis nešimais iš pajūrio savo prijuostėje atsigabeno.

Šią sakmę iš bene 30 pasakojimų apie Šatriją jau ant kalno penktokai išgirdo, paposmiui Maironio eilėraštį skaitė, nuo viršūnės piliakalnio žvalgėsi, paskui malkelių nunešė į gretimą Raudonkalnį, ant kurio jau keleri metai stovi išmaniai Vaidoto Digaičio pastatytas Ugnumas, ten susitiko prie ugniakuro budėjusią Viliją Misiutę –Petruninienę, prieš 30 metų tos pačios mokyklos mokinę, o dabar lituanistę, į vidų suėjo, ratu susėdo, giesmės ir naujų sakmių apie svarbųjį žemaičių kalną klausėsi, dar priglaustą ir mylimą kalaitę Pukę glostė, lyg pats mokslo metų pradžioje išskaitytas Biliūnas būtų iš tolo stebėjęs… Užtrukome ten, ant dviejų kalnų, gera ir ramu buvo, kol medžių viršūnėmis švelniai ruduo į mūsų kraštą slinko atslinko.

Gal lengviau buvo įsivaizduoti, prisiminti, kai klasėje Alčio gyvenimą sąsiuviniuose išrašėme dar ir piešiniais iliustruodami. Kas išvyka, kas patyriminiu mokymu, kas jaukiu susitikimu su kalnu, su Vilija pavadins tą rugsėjo 25-osios pavakarę. Ačiū už autobuso paieškas direktorei, jos pavaduotojui Sigitui Pociui, kad smalsumo kibirkštis dega ir didelio, ir mažo keliautojo širdyje.

                                             Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Ringienė

Facebook komentarai