Kaip žodis kelią rodė

Šių metų gruodį vaikų pilnas autobusėlis vėl pasuko į Vaškų pusę – į besibaigiančių 2018 metų Mažąją kultūros sostinę, į profesorės Vandos Zaborskaitės gimtinę. Kelionės bilietu tapo prakalbinta Juditos Vaičiūnaitės „Strofa Simonui Daukantui“ per mūsų abiturientės Kotrynos Vaitkevičiūtės pastangą skaityti ir rašyti. Neilgas tekstas, atvėręs duris į Vandos Zaborskaitės biblioteką, kurioje kaip tik tą pačią dieną perkirpta juostelė į profesorės asmeninės bibliotekos kambarį. Knygos ir dalis profesorės daiktų kaip dovana per dukrą Virgiliją Stonytę sugrįžo į Vaškus iš buto Vilniuje. Bet kokios bibliotekos vertė yra jos visuma, ilgai išlaikanti knygas skaičiusių akių šviesą ir pirštų šilumą, kuri nesibaigia perduodama iš rankų į rankas, dėliojama į naujas lentynas. Tą kambarėlį, belaukiantį stendų, mačiau prieš metus, kai su Milda Grigaliūnaite važiavome į eilėraščių interpretacijų konkursą, kuris šiemet įvyko jau ketvirtą kartą ir kuriam gimnazistai jau gali pradėti ruoštis kad ir nuo šiandien: tereikia pasirinkti labiausiai patikusį eilėraštį ir jį prakalbinti nauju tekstu, piešiniu, filmu, šokiu, sukurta daina.

Ne varžytis, o mokytis, šviesėti mokiniams ir mokytojams, nes viskas tą dieną būna prieš akis ir devynių komisijos narių, ir iš skirtingiausių gimnazijų suvažiavusių dalyvių – įvairios meninės raiškos eilėraščių interpretacijos. Pirmąją vietą pelnė Vaškų gimnazijos devintokės Kornelija ir Rugilė, įgarsinusios ir smėliu virtuoziškai išpylusios Bernardo Brazdžionio „Vasaros lietų“. Byra smėlis, liaunų pirštu vedžiojamas ir tuoj pat kaip Rytų kultūros vienuolių sušluojamas į krūvelę. Taip ir eilėraštis skaitomas ir perskaitomas. Čia buvo, čia neliko kaip dar viena ištirpusi gyvenimo diena. Trapu, bet ar tikrai, jei šlama verčiami puslapiai, ryškėja šviesos ekrane vos nuo vieno spragtelėjimo…
O prakalbintas Daukantas per Juditą Vaičiūnaitę dovanojo mūsų Kotrynai ne tik dar vieną I vietą, bet ir gerų knygų, kurios kalbins ir pildys, ir primins pirmą kartą aplankytą Pietų Žiemgalos mažą ir turtingą miestelį.
Kol mes, paliktos Vaškuose, buvome pasidalijimo šventėje, trys dešimtokai ir penktokai su auklėtoju Kęstučiu Norvaišu keliavo toliau į Biržų pusę – jų kelionę galėčiau pavadinti „aukštyn-žemyn“, nes keliavo po smegduobių arba, pasvaliečių tarme, įdubalų kraštą, kur negalima nė žodeliu išsitarti, „kad tu skradžiai žemę prasmegtum“: leidosi į kelių šimtų metų senumo ir beveik trylikos metrų gilumo Karvės olą, paskui kilo į 2018 metais gražiausiu pripažintą Kirkilų apžvalgos bokštą, dar apėjo Biržų pilį apsauginiu grioviu, dar…kelionėje juk nutinka visko daugiau negu gali apsakyti. Už puikią mobilią, integruotą geografijos ir literatūros pamoką dėkojame į ją palydėjusiai direktorei ir saugiai namo parvežusiam vairuotojui Virginijui.

Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rita Ringienė

Facebook komentarai