Integracija Akmenės gimnazijoje

vokieciu-kalbos-mokytoja-kristina-jomantieneĮvyko neatšaukiama metų pervartos integracija: plūdo prisiminimai, tirpo nuoskaudos ir paskutinę laiko pamoką užbaigė viltingų svajonių refleksija. Jei pamoka buvo gerai apgalvota, svajonės pildysis užburdamos džiaugtis, tikėtis ir sveikintis.

Panašių minčių teko išgyventi, kai dalyvavau jaunesnių kolegių pamokose: vokiečių kalbos mokytojos Kristinos Jomantienės ramus pasitikėjimas mokytis kalbos per chemiją ir matematiką  derėjo su Laimos Zdanavičienės veržlumu, sveiku jumoru, todėl nebuvo sunku Molekulės dieną švęsti Vokiečių kalbos dieną, aiškinti, kam lygus Avogadro skaičius, paskui vardinti vokiškai  nusipirktas prekes, lyginti kainas ir skaičiuoti su matematikos mokytoja Jūrate Krūmiene. Vaikai mokėsi, vertino vieni kitus, žaidė, judėjo, dainavo ir nejuto, kaip tirpo pamokų minutės. Nebuvo sunkumo laukti skambučio, grįžti namo su Getės instituto dovanomis ir vis iš veržlių mokytojų rankų.

Per Adventą septintokai mokėsi lietuvių kalbos kirčiavimo iš 68-erių metų italės vienuolės Benjaminos. Kalbos ir meilės vienas kitam, kad matytum žmogų už kolonos, kad giedotum : ,,Tu karalius esi…“ Kad nieko nekaltintum, tik eitum  slidžiu keliu nebijodamas paslysti, paskui lauktum  sniego, šalčio, žinodamas, kad reikia tik šilčiau apsirengti. Toks žinojimas iš Šiaurės Italijos į Šiaurės platumų Lietuvą atvykusiai vienuolei buvo nauja patirtis. Kai gali susikalbėti penkiomis kalbomis ir viena iš jų yra tavo gimtoji kalba, tampi savas, vaikai neskuba išeiti, supa ratu ir niūniuoja giesmę laisvai ir kitą dieną. Integracija tampa gracija, visuma kaip vienis arba kokio stebėtojo lūpomis – informacijos lavinoje nesenstantis mokymo metodas.

Rita Ringienė

Facebook komentarai